„GYVENIMO RYTO“ MOKYKLOJE AŠ GIMIAU IŠ NAUJO

„Žmogui duota be galo daug. Kūrėjas sumąstė mus laisvus, gebančius skleisti savo sielos energiją – nešti šviesą kitiems“ (Livija Urbonienė).
Tai mano Mamos, kurią šiandien vadinu savo ANGELU SARGU, žodžiai. Aš visu šimtu procentų tikiu ir jaučiu, kad ji mane saugo, globoja ir apgaubia ta nuostabia šviesa, ypač tada, kai būna labai sunku. Ir dar tikiu, kad Dievas per MAMOS MEILĘ mane atvedė į SĄMONINGUMO MOKYKLĄ tada, kai skausmas netilpo viduje, kai visiškai palūžau ir neturėjau jėgų gyventi. Aš čia radau tą pačią šviesą, šilumą ir žinias, kokias turėjau savo namuose, seminarus bei mokymus su didele MEILE, o svarbiausia – TIK ŠIOJE MOKYKLOJE RADAU PAGALBĄ.
Todėl noriu papasakoti savo gyvenimo istoriją, kuri, galbūt, padės žmonėms, kuriems skauda, kurie kenčia, liūdi, ieško gyvenimo prasmės, laimės, harmonijos, nes man padėjo būtent ROBERTO ISTORIJA 2012 metais bei pasidalinti tais šviesos spinduliais, kurie mane sušildė „GYVENIMO RYTO“ mokykloje.

KOVOTI SU GYVENIMU PRADĖJAU NUO 11 METŲ

Buvau vienintelis vaikas šeimoje. Pasaulis man atrodė geras ir gražus, o mintyse vis sukosi daug gražių vaikiškų svajonių. Mano Mama dirbo mokykloje rusų k. mokytoja, o Tėtis – autobuso vairuotoju, vežiodavo ekskursijas po Lietuvą, Latviją, Estiją, Rusiją… Man labai patiko su juo visur keliauti.
Ėjau į darželį, tačiau labai nenorėjau į jį eiti, nes ten reikėjo gerti pieną ir miegoti pietų. Bet darželyje aš turėjau labai gerą draugą, tik dėl to norėjosi į jį eiti: aš žaisdavau su mašinomis, mėgdžiodama savo Tėtį (nes jį labiausiai mylėjau iš visų), o draugas sakydavo: „Aš būsiu mama“ ir žaisdavo su lėlėmis.
Kartais jaučiausi vieniša, kadangi tėvai daug ir ilgai dirbdavo, todėl namuose geriausias mano draugas buvo pliušinis liūtas (jis buvo mylimiausias mano žaislas), kartais net rašydavau laiškus liūtui į zoologijos sodą…
Bet… vieną dieną MANO VAIKIŠKAS PASAULIS SUGRIUVO. Šaltą gruodžio naktį iš gyvenimo išėjo mano Tėtis. Tada man buvo 11 METŲ, o jam – lygiai tiek, kiek man šiandien (43). Labai norėjau jam tada padėti, bet buvau bejėgė – alkoholis ir savižudybė jį nugalėjo. Atmintyje išliko pilnas skausmo paskutinės nakties vaizdas, kuomet vos nelikau našlaitė. Tas vaizdas manęs niekada nepaliko ramybėje. Nepaisant nieko, Tėtį aš mylėjau labiausiai iš visų, visada juo didžiavausi, norėjau būti į jį panaši. Negalėjau susitaikyti, kad jo daugiau niekada neturėsiu ir niekur su juo nevažiuosiu. Jis buvo man brangiausias, geriausias, mylimiausias, stipriausias, linksmiausias ir VIENINTELIS! Jo man niekas kitas negalėjo pakeisti. Po jo mirties mano vaikystės pasaulis tapo šaltas ir liūdnas, atrodė, kad NETEKAU PUSĖS SAVĘS, kad sugriuvo saugumo siena, kad dabar pati turiu kovoti už save. Ir taip nuo 11 metų aš pradėjau kovą su gyvenimu. Aš užsidariau savyje, pati sau atrodžiau kitokia nei visi (nes visi turi tėvus, o aš – ne), tapau nedrąsi, kompleksuota (jaučiausi kaip tas BJAURUSIS ANČIUKAS iš filmuko, kuris man atrodė labai artimas ir savas, kartais net atrodydavo, kad tas filmukas apie mane). Tapau susigūžusi, susikūprinusi, liūdna, pikta, nelaiminga, pilna kovos ir skausmo… Man be galo trūko Tėčio vyriško peties, saugumo, kad mane užstotų, apsaugotų ir apgintų. Jaučiausi kaip ta mergaitė PELENĖ iš pasakos (ir toje mergaitėje visada matydavau save). Ir tik vienintelis pliušinis liūtas žinojo visas mano paslaptis, tik juo vieninteliu tada pasitikėjau…

MANO MAMA – MANO ANGELAS SARGAS

Likau gyventi tik su Mama. Mamos tada taip nemylėjau, kaip Tėčio. Nieko tada taip nemylėjau, kaip Tėčio. O Mama atvirkščiai – atidavė man visą savo širdį, rodė man patį didžiausią pavyzdį ir meilę, kol galiausiai… aš ja patikėjau. MAMOS MEILĖ NUGALĖJO MANE! Dar ir šiandien niekaip nesuprantu, už ką man Dievas padovanojo pačią geriausią pasaulyje Mamą: labai gerą, švelnią, suprantančią, palaikančią, jautrią, nuoširdžią, kantrią ir labai gražią tiek savo vidumi, tiek išore.
MAMA buvo (ir visada mano širdyje bus) pati didžiausia mano gyvenimo mokytoja, taip pat mano rusų kalbos ir literatūros MOKYTOJA (dėstė 10-12 klasėse), mano BENDRADARBĖ (mokykloje kartu dirbome 10 metų), vėliau ji buvo ir geriausia mano DRAUGĖ, į kurią visada galėdavau atsiremti…
Žavėjausi Mamos stiprybe ir išmintimi, kruopštumu ir darbštumu, jos meile mokyklai ir mokiniams, visiems žmonėms, knygoms, literatūrai ir poezijai… Ji visada kalbėdavo ir rašydavo apie ŽMOGAUS VIDINĮ GROŽĮ, APIE ŽMOGAUS SIELĄ.
Šalia Mamos visada buvo gera, šilta ir jauku. Tačiau vieną dieną sužinojau, kad Mama serga, kad ligos diagnozė – vėžys. Nedavė ramybės klausimai: už ką, kodėl, juk ji tokia gera, ką dabar daryti? Liga tęsėsi 13 metų. Išbandyta daugybė vaistų, chemoterapijų, visur ieškota pagalbos. Bet, deja… Mama man visada sakydavo: „Išskyrus Dangų, nėra kitos tiesos“, „Dievas žino, ką daro, matyt, nusipelniau“. O man tada atrodė atvirkščiai – nėra jokios tiesos, jeigu iš manęs atima man brangiausius žmones. Aš vis dar tikėjau kažkokiu stebuklu, negalėjau jos paleisti. Tačiau vieną dieną, negalėdama daugiau žiūrėti į jos kančią ir skausmą, kai nepadeda net stipriausi vaistai nuo skausmo, pasakiau: „Dieve (nors, aš juo visiškai netikėjau), jau pasiimk mano Mamą, aš daugiau negaliu žiūrėti, kaip ji kankinasi, kaip jai skauda. Ir tą naktį Mama mirė. Man buvo labai keista, kad manęs kažkas paklausė. Labiausiai bijojau, kad tik ji nemirtų žiemą. Man buvo taip baisu, kai laidoja į šaltą ir ledinę žemę. Tačiau… ir vėl gruodis, ir vėl šaltis. Tuomet man buvo 31 metai. Liga nugalėjo ir… netekau jos. Aš labai norėjau mirties akimirką būti šalia jos ir kažkas išpildė mano prašymą. Ji mirė naktį ligoninėje ant mano rankų: viena ranka laikiau jos kaktą, kita – jos rankas. Žiūrėjau mirčiai tiesiai į akis: mačiau kaip gęsta šviesios ir liūdnos akys, nurieda skruostu paskutinė ašara, pasigirsta paskutinis atodūsis ir sustoja gyvenimą ir mane taip mylėjusi, be galo gera ir jautri širdis… Galvojau, kad neištversiu skausmo, tačiau kažkokia jėga suteikė man tada stiprybės, nes nežinau, kaip grįžau naktį iš ligoninės namo – nejaučiau automobilio vairo savo rankose ir pro ašaras nemačiau kelio. Grįžus namo pro Mamos kambario langą pamačiau baltą jos veido šešėlį. Neišsigandau jo, tik visą naktį negalėjau užmigti. Supratau, kad čia ta siela, apie kurią visada rašė ir kalbėjo mano Mama. Tada pirmą kartą supratau, kad gyvenime yra kažkokie ženklai, kad yra kažkas daugiau ir giliau, ko aš visiškai nesuprantu. Ir taip pamažu kilo noras domėtis žmogaus vidiniu pasauliu – tuo, apie ką vis kalbėjo Mama.
Buvo labai sunku ištverti Mamos netektį, kadangi ji buvo labai gera ir mane labai mylėjo. Ji viena man atstojo abu tėvus: išleido mane į mokslus, į daugybę ekskursijų, padovanojo didelį pliušinį liūtą, ir net sirgdama, savo paskutiniais gyvenimo metais, sugebėjo nupirkti man mašiną (tai buvo paskutinė jos dovana). Ji, kęsdama didelį kūno skausmą, dar sugebėjo viskuo pasirūpinti, net sutaupė pinigų, kad turėčiau už ką tuo metu gyventi. Ir dar… paliko man savo dienoraštį, kuriame surašė svarbiausias mintis, kurias atrado per savo ligą ir per skausmą… Mama atidavė man viską, o svarbiausia – pačią didžiausią meilę – TIKRĄJĄ MEILĘ. Ji visada mane mylėjo tokią, kokia aš buvau: ir gerą, ir negerą, ir piktą, ir nelaimingą… Ji niekada manęs neatstūmė, viską man atleido ir visada buvo šalia, niekada manęs nepaliko nelaimėje ar bėdoje.
Man be galo trūko jos meilės, išminties, patarimų, artumo, šilumos, jaukumo… Niekada nepamiršiu jos laidotuvių, kurios atrodė kaip kokia gražiausia šventė: jose dalyvavo VISI mokyklos mokytojai ir mokiniai (tuo metu mokykla liko tuščia), daugybė buvusių jos auklėtinių ir mokinių, daugybė artimųjų, pažįstamų ir man nepažįstamų žmonių – visi su gėlėmis rankose ir užuojautomis širdyse. Aš tiek žmonių laidotuvėse dar nebuvau mačiusi. Visi mane be galo palaikė, užjautė, visi rėmė net finansiškai. Jaučiau neapsakomą pagalbą ir šilumą nuo žmonių gerumo. AČIŪ JUMS VISIEMS, MIELIEJI. Aš be Jūsų tikrai būčiau neištvėrusi skausmo… Tada aš patikėjau, kad tikrai gyvenime yra ta TIKROJI MEILĖ, kurią, savo pavyzdžiu, man parodė Mama.
Praradus Mamą, man atrodė, kad niekas manęs gyvenime daugiau taip nemylės ir vėl turiu kovoti su gyvenimu, ir vėl kovojau tol, kol vieną dieną palūžau… Ir tada… MANO PASAULIS SUBYRĖJO Į ŠUKES – tada aš PRARADAU VISĄ SAVE. Skaudėjo širdį ir jaučiau begalinę kaltę, kad neišpildžiau Mamos svajonės – nepabaigiau universiteto, nors jau buvo baigti visi 5 kursai, likę tik keli dalykai ir baigiamieji egzaminai. Visada mintyse girdėdavau Mamos žodžius: „Tik tu mokykis“. Tą akmenį ilgai nešiojausi savo širdyje. Negalėjau pasakyti Mamai, kad buvau pas būrėją, kuri man pasakė, kad, kai baigsiu mokslus – mirs mama. Tada 2004 metais pabaigiau Kauno kolegijoje išlyginamąsias administravimo studijas (anksčiau buvau baigusi įstaigų administravimą Kauno aukštesniojoje ekonomikos mokykloje), galvodama, kad čia kiti mokslai ir nieko bendro su mamos mirtimi neturi. Mama mirė 2005 metais. Guodė tik begalinė artimųjų ir bendradarbių pagalba ir tas Mamos dienoraštis, kuris man tuo metu padėjo gyventi…

PAIEŠKŲ KELIAS, „GYVENIMO RYTAS“ IR GIMIMAS IŠ NAUJO

Pradėjau daug dirbti, kad tik apsirūpinčiau, kad tik išgyvenčiau. Net vasaromis neatostogaudavau – rinkdavau kaime pas močiutę mėlynes ir parduodavau turguje. Bet… kuo daugiau stengiausi, tuo darėsi sunkiau. Ėmė viskas slysti ir išslydo iš rankų: mylimas darbas, mašina, garažas… Palikau nuostabų kolektyvą ir darbą mokykloje (kuriame dirbau beveik 18 metų) dėl sumažėjusio atlyginimo (negalėjau dirbti mokytoja, nes buvo nebaigti mokslai) ir dėl to, kad jaučiau, jog nesugebu jo profesionaliai atlikti, pradėjau daryti klaidas. Slėgė mokesčių kainos ir skolos, todėl pardaviau garažą (kad atiduočiau skolas ir baigčiau mokslus), pardaviau mašiną, nes neturėjau pinigų jos išlaikymui… Prasidėjo sveikatos sutrikimai: nerimas, baimė, daužėsi širdis, kamavo dusulys ir panikos priepuoliai, skaudėjo visą kūną, streikavo visas organizmas, atrodė, kad vidus pilnas akmenų, buvo įsitempęs visas kūnas, kurio niekaip negalėjau atpalaiduoti… Gėriau kalnus vaistų, tačiau veikė visi stipriausi šalutiniai poveikiai. Galutinai palūžo sveikata. Artimieji nežinojo, ką su manimi daryti, visi gelbėjo ir padėjo, kas tik kaip išmanė. Supratau, kad PRIĖJAU SAVO GYVENIMO KRIZĘ. Pamačiau, kad sėdžiu duobės dugne (viskas eina žemyn), o aš visiškai nežinau, ką daryti. Visi be galo myli, padeda, rūpinasi, gelbėja – o man vistiek labai blogai. Negalėjau visiškai suvaldyti savo gyvenimo, bijojau dėl ateities, nežinojau, ką daryti toliau, kur ieškoti pagalbos, atrodė, kad viską ir visur apėjau: ir visus gydytojus, ir tai, ką tik kas pasakydavo. Su tokia būsena nusibodau pati sau. Pamačiau, kad aš esu visiškai bejėgė. Ir.. nusprendžiau pasiduoti gyvenimui, sakiau: „Tegul viskas vyksta kažkaip, taip, kaip reikia, vistiek aš nieko nesuprantu ir nežinau, ką daryti“. Kilo tik vienas klausimas: „Ar dar yra kokia nors pagalba?“ Klausiau, nežinau, ko. Ir tuomet mane tarytum kažkas nuvedė prie kompiuterio. Įvedus 3 žodžius: „KAIP PADĖTI SAU?“, prieš akis atsivėrė ROBERTO ISTORIJA. Man jis pasirodė kažkuo artimas, kažkuo panašus, skaičiau istoriją ir vis kilo klausimas: „O ką jis darė, kas jam padėjo?“
Skaičiau informaciją apie seminarus labai nepasitikėdama ir netikėdama: „O gal čia kokia nors sekta? Raminau save: „Jeigu būtų sekta, tai nebūtų viešai paskelbta, būtų kur nors slaptai“. Sudomino 4 seminarų ciklas „LAIMINGO GYVENIMO RAKTAS“. Tačiau pirmus tris seminarus atmečiau iš karto, nes netikėjau jokia laime, jokiu Dieviškumu, energijos neturėjau visiškai, apie mitybą, kvėpavimą taip pat nesinorėjo nieko girdėti. Tačiau „užkabino“ ketvirtasis „Laimingo gyvenimo rakto“ seminaras apie stresą: „STRESAS. KĄ DARYTI, KAD NEBŪTŲ KO VALDYTI?“ Supratau, kad su stresu aš nesusitvarkau, kad ne aš jį valdau, o jis mane. Ir taip pasiryžau nueiti (tiksliau sakant „nušliaužti“, nes tuo metu buvo tokia mano būsena) į ketvirtąjį seminarą apie stresą, žinoma, su didžiule baime ir nepasitikėjimu.
Pabuvus seminare nurimau, baimė atslūgo. Robertas labai gražiai ir įdomiai kalbėjo, labai nuoširdžiai viską išaiškino, išdėstė, visa informacija pasirodė sudėliota į vieningą sistemą ir labai suprantamai pateikta. Viduje kažkas suvirpėjo, pradėjau net verkti, nesupratau, kas man yra. Visi žmonės sėdėjo ir klausė, o aš verkiau, kaip kokia pirmokė. Viduje palengvėjo, tapo šilta ir gera. Atrodė, kad pataikiau tiesiai čia, kur man reikia. Tačiau pusės informacijos nesupratau (kas tas raktas, kokie tie dėsniai…), juk atėjau į paskutinį – 4-ajį seminarą. Tada nusprendžiau, kad ateisiu ir išklausysiu visus seminarus iš naujo, kai tik jie bus mūsų mieste.
Ir taip, 2012 metų rugpjūtį, išklausiau visus keturis Laimingo gyvenimo rakto seminarus ir rugsėjį iškart nusprendžiau važiuoti į I PAKOPĄ. Skaičiau daugybę knygų, klausiau įvairiausių seminarų, patarimų, tačiau supratau viena: JEIGU NEIŠSIVALYSIU SKAUSMO SAVO VIDUJE – NEPADĖS NIEKAS! Atrodė, kad viskas kaupiasi viduje ir traukia kaip magnetai: baimė traukia baimę, nerimas – nerimą, pyktis – pyktį ir t.t. Supratau, kad savo vidų reikia valyti lygiai taip pat, kaip ir prausti kūną. Tai didžiulis DARBAS SU SAVIMI. TIK NUO SAVĘS TURIU VISKĄ PRADĖTI.
Važiavau į I pakopą netikėdama, kad ji man kažkuo padės, žiūrėjau labai abejingai. Bet… daugiau jau nežinojau, kur eiti. Buvo taip sunku viduje, kad norėjau tik vieno – kad mane kas nors apkabintų ir nieko nesakytų… Ir būtent čia, I PAKOPOJE, pajutau tą šilumą, bendraminčių apkabinimus, palaikymą… Čia mes buvome visi vienodi – pilni skausmo ir problemų. I pakopoje aš atradau savo ANGELĄ SARGĄ ir supratau, kad MEILĖ YRA VISAGALĖ, kad ji vienintelė DARO STEBUKLUS. TIKROJI MEILĖ NIEKADA NEMIRŠTA! Juk man visa tai rodė Mama savo pavyzdžiu, kuo gyvenime reikia vadovautis, juk ji man paliko tą švyturį, tą kelrodę žvaigždę – TIKROSIOS MEILĖS ŠVIESĄ! Ši pakopa man atrodė stebuklinga.
Spalio mėnesį baigiau II PAKOPĄ, kuri stipriai valė mano skausmą ir įtampas. Gruodžio mėnesį – III PAKOPĄ. 2014 metais, kuomet gimė pirmoji IV PAKOPA – jau nė sekundės nedvejojau, žinojau, kad tikrai tikrai į ją važiuosiu.
Po I ir II pakopos viduje valėsi skausmas, lengvėjo, atsirasdavo vis daugiau jėgų, pasitikėjimo gyvenimu. Tačiau vis dar ieškojau Laimės, kaip tas kvailys iš pasakų, vis dar neatradau savęs, išėjau dirbti tik dėl pinigų, kad tik išgyvenčiau. Viduje jaučiau, kad dirbu ne tą darbą, kurį turėčiau dirbti. Dirbau siuvykloje, kurioje mane supo labai geras ir draugiškas kolektyvas. Darbas tikrai buvo lengvas: ardžiau ir siuvau (net atrodė, kad ardau seną gyvenimą ir siuvu naują), bet mano viduje buvo… tuščia. Norėjau dirbti su žmonėmis, su kompiuteriu, panašiai kaip mokykloje. Lankiau ir klausiau įvairius seminarus, norėjau žinių, per naktis daug skaitydavau. Pamačiau, kad „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Direktorius man leido pabaigti mokslus. Aš jam šiandien be galo esu dėkinga.
Ir taip, po III pakopos BAIGIAU UNIVERSITETĄ, kurio niekaip neturėdavau jėgų ir pinigų pabaigti… Nusirito taip ilgai širdį slėgęs akmuo… Taip ir norisi kartoti: „Ačiū Tau, Viešpatie!“
Po IV PAKOPOS aiškiai suvokiau, kaip baisu gyvenime yra išduoti save, nepasitikėti ir nemylėti savęs. Pamačiau, kad beveik visada dariau gyvenime tai, kas nepatinka, buvau visiškai pasiklydus, niekaip negalėdavau atrasti ir pažinti savęs (todėl kad visą vidų ir širdį buvo užspaudęs tėvų praradimo ir kitas skausmas, baimė, nerimas, įtampos, pyktis, neatleidimas…), dažnai nemokėjau pasakyti žodžio „ne“, nepasitikėjau savimi, galiausiai dirbau tik dėl pinigų… Į save viską spaudžiau nuo pat vaikystės ir spaudžiau tol, kol skausmo prisipildė pilnas vidinis indas. O tada… tada sprogo! Ir gyvenimas parodė, kokia buvau nesąmoninga, kad netikėjau savo svajonėmis, kad nemylėjau, kad ėjau ne tuo keliu, kad nepasitikėjau savimi, kad visko bijojau, kad neprisiėmiau atsakomybės už savo gyvenimą… Aiškiai pamačiau, kiek daug skausmo mano gyvenimui suteikė alkoholis ir, kokį nesąmoningą gyvenimą aš gyvenau, kiek kovojau… Ir tada labai skaudėjo. Labai labai. Tada verkiau kruvinom ašarom, žiūrėjau į Dangų ir prašiau Mamos pagalbos: „Mama, jei Tu mane girdi, padėk man! Aš daugiau nebegaliu, aš bejėgė!“ Ir tada atėjo suvokimas, kažkas mintyse lyg patarė, kad nurimčiau, pasitikėčiau, nekovočiau, kad pažvelgčiau į savo ŠIRDĮ, kurioje yra visi visi ATSAKYMAI į visus klausimus, kažkas ramino, atrodė glostė plaukus, saugojo, globojo ir sakė: viskas bus gerai“. Taip ir buvo. Taip buvo daugybę kartų, kai atrodydavo, kad man jau nėra išsigelbėjimo, kai daugybę kartų visiškai neturėjau pinigų, kai neturėjau darbo, kai neturėjau sveikatos… Mane visada išvedė, gelbėjo, rūpinosi, MYLĖJO. Ir šiandien atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau mane MYLI mano ANGELAS SARGAS.
Po IV pakopos išsilaisvino visos mano įtampos ir to SKAUSMO NELIKO visiškai. Liko tik prisiminimai, tačiau VIDUJE NESKAUDA!!! Ir taip atėjo vidinė ramybė, daug suvokimų, atsirado lengvumas, pasitikėjimas gyvenimu, naujas darbas, gyvenimas su kiekviena diena ėmė gražėti. Susikoncentravau į gražius ir pozityvius dalykus. Aš tikrai GIMIAU IŠ NAUJO! Pasikeitė požiūris į viską: į supančią aplinką, į žmogų, į situacijas, į daiktus… Aiškiai pamačiau, kad viskam reikia meilės, net daiktai ją jaučia. Kai pradedi į pasaulį žiūrėti su meile, pasaulis pradeda rodyti įvairius stebuklus, taip pat atsakydamas meile.
Dažnai pagalvoju, jog į „Gyvenimo Ryto“ mokyklą aš atėjau būdama kaip vaikas (užstrigusi vaikystėje). Aš čia augau, mane kaskart augino Roberto paskaitos, žinios, patarimai, jis man visada sakydavo: „TEKĖK, UPELIUK, TEKĖK, MAŽYLI“ ir „PASITIKĖK GYVENIMU“. Nuo tų žodžių būdavo labai gera ir šilta širdyje. Klausydavau Roberto paskaitų ir dažnai jame matydavau savo Mamą (ji tą patį rašė savo dienoraštyje): tos pačios mintys, suvokimai, viskas kažkaip artima, sava, pažįstama, o svarbiausia – su MEILE, su NUOŠIRDUMU ir begaliniu ATSIDAVIMU žmonėms.

KASDIEN DĖKOJU GYVENIMUI

Šiandien tvirtai tikiu, kad į šią mokyklą mane atvedė Aukštesnė jėga tada, kai aš PASIDAVIAU, kai NUSTOJAU KOVOTI SU GYVENIMU, kai prašiau pagalbos, juk sakoma: „Prašyk ir bus duota“, „Belsk ir bus atidaryta“.
DĖKOJU DIEVUI, SAVO DIEVIŠKUMUI – MAMAI, ROBERTUI, „GYVENIMO RYTUI“, VISIEMS ARTIMIESIEMS, BENDRADARBIAMS, BENDRAMINČIAMS IR VISIEMS ŽMONĖMS, kurie buvo šalia manęs tomis sunkiomis gyvenimo akimirkomis, kad manęs nepaliko, globojo ir rūpinosi. Be žmonių, aš nebūčiau išgyvenusi. Ačiū už palaikymą, supratimą, gerumą, pagalbą ir paramą. AČIŪ JUMS VISIEMS MIELIEJI, AČIŪ UŽ VISKĄ.
Šiandien aš tikrai žinau ir jaučiu, kad turiu patį nuostabiausią Angelą Sargą – savo MAMĄ, kuri man 18 gimtadienio proga net užrašė žodžius: „Tik niekad rankų neišduok, kur Tave vystė, kurios lydės žingsnius Tavus visam gyvenimo kely“. Ir tikrai, jei tik gyvenime aš jos nepaklausiau – man visada skaudėdavo. Ji tikrai visada yra šalia manęs, mane saugo ir toliau už rankos veda per gyvenimą. NĖRA JOKIOS MIRTIES – YRA TIK MEILĖ!
Supratau, kad turėjau (ir visada širdyje turiu ir turėsiu) pačius nuostabiausius tėvus – DIDŽIAUSIUS MOKYTOJUS, kurie man rodė ABI GYVENIMO PUSES ir, KĄ GYVENIME VERTA PASIRINKTI.
Pamačiau, kad gyvenime skausmą sau susikūriau pati tik per savo nesąmoningumą, nemeilę, kovą, nesusitaikymą su gyvenimu… Todėl dėkoju gyvenimui ir už skausmą, kurį šiandien priimu kaip patį didžiausią mokytoją, per kurį supratau tikrąją gyvenimo vertę, kuris mane sustiprino ir net parodė, kad kiekviename skausme tikrai yra kažkas gero, kiekvienas skausmas kažko išmoko. Būtent skausmas mane mokė tai, ko nenorėjau matyti, ko nenorėjau girdėti ir, ko nenorėjau išmokti. Jeigu skauda – vadinasi kažkur suklydau arba pasiklydau, reiškia kažką padariau anksčiau arba dabar darau ne taip, kažko nemoku. Tokiu atveju anksčiau kaltinčiau kitą žmogų, kad jis kaltas, jog man skauda, o dabar atvirkščiai – žiūriu į tą žmogų su meile ir suprantu, kad jis yra pagalba, kad man parodytų mano vidaus nesklandumus ir pamačiusi, aš galėčiau juos susitvarkyti, išsivalyti. Tada užplūsta dėkingumas. Šiandien suprantu, kad gyvenimas – tai mokykla ir aš kasdien čia mokausi tai, ko nemoku. Išmokstu vieną pamoką – ateina kita. Juk gyvenimas susideda iš įvairių pamokų: ir tokių, kurios patinka, ir tokių, kur skauda. Jei skauda – visada galvoju, ką tas skausmas man nori pasakyti, juk jis savyje neša informaciją.
Ir dar supratau, kad labai labai svabu kiekvieną kartą suklydus ir suklupus PAKILTI, KAD IR KAIP BESKAUDĖTŲ… Tada gyvenimas tikrai tikrai įteikia dovanų. Labai labai svarbu visiemas atleisti ir mokėti atsiprašyti, nesinešioti akmenų savo viduje, nes jie traukia tik skausmą…
Matau, kad čia viskas tarnauja man, mano gerovei, kad kiekvienas sutiktas žmogus yra mokytojas, pagalba man. Suprantu, kad kiekvieną situaciją savo gyvenime susikuriu pati. Todėl neverta gyvenime daryti ar linkėti kitam blogo, apkalbėti ar smerkti kitą, šaipytis ar nekęsti, nes viskas sugrįžta bumerangu atgal: „Ką pasėsi – tą ir pjausi“. Gyvenimas tikrai yra tobulas, teisingas ir vienintelė tiesa jame yra MEILĖ. Tačiau ta meilė turi būti NUOŠIRDI, ji turi sklisti IŠ ŠIRDIES. Tai ne žodžiai. MEILĖ YRA JAUSMAS, būsena. TIK MYLĖDAMAS ŽMOGUS GALI BŪTI LAIMINGAS, tik iš savo širdies skleisdamas meilę, gėrį, šviesą, šilumą, ramybę, dalindamas ją kitiems ir nelaukdamas jokio atsako atgal. Visada remiuosi Roberto žodžiais: „Visi keliai veda į Meilę“ ir „Tikroji meilė yra ramybė, atsipalaidavimas, būsena be įtampų“. Labai noriu, kad kiekvienas žmogus būtų laimingas, sveikas, mylėtų ir būtų mylimas.

GERA PASITIKTI RYTĄ – SAVO GYVENIMO RYTĄ!

Šiandien be galo ESU DĖKINGA ROBERTUI už sugrąžintą vaikystės džiaugsmą, už pagalbą ir nuostabią tarnystę, už atrastą Angelą Sargą, už žinias, už mokymus, už žodžius apie upeliuką, už gerumą ir už tai, kad šiandien galiu pasitikti pilną šviesos savo GYVENIMO RYTĄ! ROBERTAI, AČIŪ DIEVUI, KAD TU ESI. IR AČIŪ TAU, KAD TU ESI. Apkabinu ir laiminu Tave iš visos širdies.
Man VISADA GERA SUGRĮŽTI į ŽUVYČIUS – į tą vietą, kur LIKO 30 METŲ SKAUSMAS! Čia, kur kiekvienas žmogus gali nusiraminti, išsivalyti savo vidų, kad atsirastų vieta Laimei ir Meilei, atsipalaiduoti, gauti atsakymus į rūpimus klausimus, įgyti žinių ir išminties, pasisemti energijos… KAIP GERA pajusti tą nuostabią tylą, pažvelgti į dangų, į spindinčią ryto rasą, į raibuliuojančias ežero bangeles, prisiglausti prie medžio, pabūti su savimi, pažvelgti į nuoširdžias ir kupinas vilties žmonių akis ir kiekvieną apkabinti ir palinkėti Meilės, Šviesos, vidinės Ramybės, Harmonijos ir Laimės. Aš tikiu, kad kiekvienam „Žmogui duota be galo daug…“ Kiekvienas žmogus tikrai turi savo ANGELĄ SARGĄ, belieka tik jį ATRASTI. Tikiu, kad kiekvienas GALI BŪTI LAIMINGAS IR ATRASTI SAVE. Belieka tik IŠSIVALYTI SAVO VIDŲ, paleisti visas įtampas bei skausmą ir ATVERTI SAVO ŠIRDĮ. Ir tada pasibeldžia LAIMĖ ir MEILĖ. Tikrai tikrai. Ir tada išaušta rytas (juk visada, net ir po juodžiausios nakties išaušta rytas) – TAVO GYVENIMO RYTAS! Ir kiekvienas žmogus gali pasitikti tą tikrąjį GYVENIMO RYTĄ – prasmingą, pilną energijos ir entuziazmo, tokį kaip vaikystėje. SAVO GYVENIMO RYTĄ – kviečiantį ŠYPSOTIS, DŽIAUGTIS IR MYLĖTI!

Myliu Jus visus visus, apkabinu ir laiminu!

Su meile ir šypsena, Jūsų Daivina