Turbūt ne kartą teko girdėti ir skaityti saviugdos lektorių, ypač einančių dvasingumo keliu, gyvenimo istorijas. Dauguma pasakojimų prasideda nuo skaudžių prisiminimų, liudijančių asmeninio gyvenimo negandas: ligas, vidines dramas, nesėkmes, sudėtingus santykius bei kitus skaudulius, nuolat lydėjusius iki esminio transformacijos momento.

Kiekvieno iš mūsų gyvenimo kelias yra unikalus, tačiau visi patiriame tas pačias pagrindines emocijas, kurios lydi įvairias mintis ir įvykius. Turbūt teko pastebėti, kad situacija lyg ir kitokia, tačiau viduje jaučiame tą patį.

Jaučiu – vadinasi egzistuoju

Elementari tiesa, kurią žino kiekvienas – jaučiu, vadinasi, kad gyvenu. Visą parą mes kažką jaučiame, net kai sapnuojame. Džiaugsmas, liūdesys, meilė, baimė, kaltė, pakylėjimas, gėda, ramybė, nerimas – tarsi gijos, iš kurių susipina visa mūsų diena bei naktis. Tai nuolatinės būsenos, kurios kas akimirką kinta, kartais mes jaučiame net vienu metu džiaugsmą ir liūdesį – mūsų veiduose šviečia plati šypsena ir rieda ašaros. Visas mūsų emocijų ir jausmų kaitos procesas yra natūralus bei žmogiškas.

Nuo pirmų šioje žemėje akimirkų, mumyse sukasi emocijų karuselė, tarsi amerikietiškuose kalneliuose, tai kyla, tai leidžiasi mūsų nuotaika. Šią įgimtą emocijų kaitą galime matyti, stebėdami mažus vaikus – vieną akimirką trykšta džiaugsmu, o kitą – žiūrėk, jau verkia.

Neigiu emocijas – neigiu gyvenimą

O ką mes sakome šiek tiek paūgėjusiam ir jau galinčiam atsakyti vaikui? „Ko žliumbi, kaip maža mergaitė?“ – barame berniukus, arba tildome savo mažyles, sakydami: „Tu jau didelė mergaitė, baik verkti“. Taip dažną iš mūsų auklėjo, tokį elgesio modelį naudojame ir mes, net nesusimąstydami apie pasekmes vaikų psichikos raidai.

Dažnai, tam tikrose situacijose, atžaloms draudžiame net juoktis ar garsiai reikšti savo jausmus. O ar kada susimąstome, kad drausdami jausti, trukdome natūraliam gyvybiniam procesui?

Turbūt teko pastebėti, kuomet užgniaužiame savo emocijas, ypač ne itin malonias, tokias kaip – pyktis, liūdesys, baimė, sielvartas, kūne pasireiškia ne itin malonūs pojūčiai. Tai yra pirmieji signalai, įspėjantys mus dėl galimų nemalonių pasekmių.

Mes taip profesionaliai įgundame slopinti savo emocijas, neigti esamus jausmus ir net apsimesti, kad esame laimingi, kuomet širdį drasko begalinis skausmas, kad taip susipainiojame būsenų raizgalynėje, jog imame kasdien klimpti lyg į gilią pelkę.

Minėti lektoriai – ne išimtis. Jie lygiai taip pat, nuo pirmos pamokos, pradėjo lankyti gyvenimo mokyklą, mokėsi iš esamos aplinkos, darė savas išvadas, klupo ir kėlėsi, ėjo pirmyn, tik, deja, į tą pačią emocijų „pelkę“… Kol pasiekė visišką ribą, kuomet bet koks pastangų reikalaujantis judesys galėjo lemti skaudžią baigtį.

Aš pasiduodu

„Kaip taip dabar imsiu ir nieko nedarysiu?“ Jeigu sau užduodate tokį klausimą, tuomet dar nepasiekėte esminio lūžio taško ir vis dar laikotės tradicinių taisyklių, kad reikia kažką daryti, jog būtų geriau ir įveiktumėte savo kančių priežastis, tiksliau sakant – save.

Ar kada pagalvojote, kad kovodami su pasekmėmis, tokiomis kaip fizinis ir psichologinis negalavimas, sudėtingi santykiai, nesėkmės, iš tikrųjų stojate į nuožmią kovą prieš save?

Pasak saviugdos lektorių, jie lygiai taip pat kovojo su savimi kol visiškai kapituliavo ir lemtingi jų žodžiai buvo: „Viešpatie, aš daugiau taip nebegaliu, pasiduodu…“ (lekt.Robertas Karvauskas). „Galiausiai aš pasidaviau. (…) Baimė ir liūdesys dingo.“ (lekt.Panache Desai).

Sąmoningumo mokyklos „Gyvenimo rytas“ lektorius ir įkūrėjas Robertas Karvauskas pasakoja, kad visiško pasidavimo momentu, staiga atsipalaiduoja kūnas ir grįžta gyvenimo džiaugsmas. Klausiate kodėl? Nes nustojame naudoti vidinę jėgą, norėdami kontroliuoti ne tik save, bet ir patį likimą. Grįžtame į prigimtinę harmoningą būseną, t.y., leidžiame tekėti emocijoms ir pačiam gyvenimui sava vaga. Mes vėl leidžiame sau gyventi.

Susitaikyti ir priimti, tai nereiškia nieko neveikti

Anot saviugdos lektoriaus Roberto Karvausko: „Esmė yra susitaikyti su tuo, kas vyksta tavo gyvenime ir daugelis žmonių, tai supranta tiesiogine prasme – kaip nustoti kažką veikti ir keisti gyvenime. Tačiau svarbu suvokti, kad tavo gyvenimas yra ne veiksmų seka, o būsenų kaita, nes tu esi, iš esmės, ne fizinė, bet energinė būsena. Todėl viskas, ką žmogus daro gyvenime, turi vienintelį tikslą – pagaliau nustoti būti įsitempus ir nustoti jausti trūkumo jausmą.“

Visa esmė yra priimti tai, ką jauti ir sutikti patirti kilusias emocijas bei leisti joms laisvai „pratekėti“ per kūną. Taip pat svarbu, nustoti ginčytis su gyvenimu bei suvokti, kad mūsų vidinė ramybė bei harmonija, leidžia situacijoms formuotis pačia mums palankiausia kryptimi. Tai ne mistika, o elementarūs gyvenimo dėsniai. Kai žmogus atsipalaiduoja, į jo galvą ateina ramios mintys, jis priima konstruktyvius sprendimus ir racionaliausiai nuveikia tai, kas gera jam ir kitiems. Darymas įvyksta pats, be nerimo ir rūpesčių.

Parengė Rūta Steponavičienė (www.tobuleju.com)