Galvodami apie ką nors, mes tai įsivaizduojame.
Bet koks vaizdinys yra nerealus. Tai tik koncepcija, kaip galėtų būti. Ar taip ir bus? Ar taip ir nutinka?
Tikrovėje viskas įvyksta kitaip. Vaizdiniai kuriasi mumyse pagal mūsų žinojimą. Kai žinojimas neatitinka tikrovės, mes įsitempiam ir ginčijamės su gyvenimu.
Pasaulis kiekviename savo vyksme ir būsenoje yra atsipalaidavęs. Tai galima parirti tik esant čia ir dabar.
Visas įtampas mes patys uždedame ant pasaulio savo vidine būsena, sąlygojama prisiimtų taisyklių ir šablonų.
Ginčas su gyvenimu – tai vertinimas. Mes vertinam gyvenimą pagal savo žinojimą, koks jis turėtų būti.
O kas pasakė, koks turėtų būti gyvenimas?
Viskas aplink mus ir mumyse yra Dieviškumas. Viešpaties keliai nežinomi!
Kai mes žinom, kaip turi būti, mes bandom apriboti Dievą. Tai visada sukelia neatitikimą – įtampą – skausmą.
Kaip tapti kūdikiu, nežinančiu, kaip kas turi būti ir nesirūpinančiu kaip bus?
1. Daryti tai, kas dabar atrodo gera. Tai reiškia atsiduoti Dieviškumo vedimui.
2. Nuolat skirti laiko savo gyvenimo būdo apmąstymui tyloje. Taip atrasi, kur Tu priešiniesi gyvenimui ir bandai gyventi pagal visuotinai priimtus šablonus, o ne pagal savo širdį.
3. Atsipalaiduoti ir melsti Dieviškumą sugebėjimo atsiduoti ir pasitikėti. Tai ateis kaip malonė tada, kai iš visos širdies to ilgėsiesi.
O ilgesys gimsta skausme. Nesiginčyk su skausmu. Patirk jį ir Tu pamatysi, kad jis tirpsta ir virsta meile.
Kai ši meilė praeina, lieka jos ilgesys.
Įdėk šį ilgesį į maldą ir malonė užpildys Tave!
Su meile,
Robertas