Robertas-Karvauskas

„DVASIŠKAI SVEIKAS ŽMOGUS, VISŲ PIRMA, PASITIKI GYVENIMU“

Dvasios arba energinio gerbūvio požymių ieškojome kartu su sąmoningumo mokyklos ,,Gyvenimo rytas” įkūrėju, lektoriumi Robertu KARVAUSKU (54). Dvasinė sveikata, pasak Roberto, vienodai svarbi, kaip ir fizinė ar psichinė gerovė. ,,Siekiant dvasios sveikatos, labai svarbu atsipalaiduoti ir pasitikėti gyvenimu, likimu, visata – nesvarbu, kaip tai pavadinsite. Šis nuoširdus pasitikėjimas leis pajusti tikrąją ramybę ir išgirsti savo vidų”, – kalba po skaudžios krizės pagaliau savo kelią atradęs lektorius.

Robertas_Karvauskas_interviu_zurnalui_Raktas_GYVENIMO_RYTAS-1 Robertas_Karvauskas_interviu_zurnalui_Raktas_GYVENIMO_RYTAS-2 Robertas_Karvauskas_interviu_zurnalui_Raktas_GYVENIMO_RYTAS-3 Robertas_Karvauskas_interviu_zurnalui_Raktas_GYVENIMO_RYTAS-4

Apibūdinkite dvasiškai sveiką žmogų. Koks jis, kaip jis jaučiasi?
Svarbiausias dvasinės, energinės sveikatos principas – pasitikėjimas ir jo nulemtas gilus
atsipalaidavimas. Kad ir ką gyvenime bedarytume, siekiame vienintelio – vidinės ramybės. Žmonės
sako: ,,Dar nuveiksiu tą, dar turiu pabaigti vieną reikalą ir tada…”. O kas bus tada? Tada jie galės
nusiraminti ir nebenorėti. Norai sukelia įtampą, nes mes nenorime to, ką turime, mes norime to, ko
mums trūksta. Tuo tarpu kai jaučiame kažko trūkumą, nerimaujame ir stengiamės jį kažkuo
užpildyti, skiriame tam daug jėgų, o visas šis procesas varginantis. Taigi, žmogus iš tiesų labiausiai
nori nebevargti ir atsipalaiduoti. Kada bus įmanoma nuoširdžiai atsipalaiduoti? Kai žinosime, jog
viskas bus gerai. Problema tame, kad savo jėgomis mums nepavyksta gyvenimo organizuoti taip,
kad viskas būtų gerai, nors ir nuolat nesėkmingai stengiamės tai įgyvendinti. Šie nepavykę
bandymai priverčia dar labiau suabejoti savo galimybėmis ir prarasti pasitikėjimą savimi. Vadinasi,
turime atrasti kažką, kuo galėsime pasitikėti, kažką, kas galės užtikrinti, kad viskas bus gerai. Kol
mes neatrasime šios visatos jėgos, kol neatsiremsime į kažką, kas garantuota ir patikima,
atsipalaiduoti negalėsime. Kol neatsipalaiduosime, tol nejausime vidinės ramybės ir, galiausiai,
visos mūsų organizmo sistemos bus įtemptos, kas lems energijos praradimą ir nuovargį. Organizmo
sistemoms nuolat pavargstant atsiranda energijos trūkumas, skausmas, ligos – mes visiškai
išsideriname.
Dvasiškai sveikas yra tas, kuris atrado pasitikėjimą. Jį nebūtinai rasime mistiniuose dalykuose,
galime paprasčiausiai pasitikėti gyvenimu. Didžiuliai pokyčiai mano kasdienybėje prasidėjo kai aš
sau pasakiau, kad mano gyvenimas manimi rūpinasi. Aš pripažinau, kad gyvenimas – ne kažkas
atsitiktinio, o darni, savireguliacijos mechanizmą, vedantį palankiausiu, lengviausiu keliu, turinti
sistema. Supratau, kad pasitikėdamas šia sistema ir jos neiškreipdamas, natūraliai priimu teisingus
sprendimus. Žemėje galioja traukos dėsnis: vibracija traukia į save panašią vibraciją. Taigi, jeigu
esame įsitempę, pritraukiame įtemptas mintis ir situacijas, mūsų sprendimai yra kupini įtampos.
Jeigu atsipalaiduojame, gebame atrasti lengviausius, labiausiai atpalaiduotus sprendimus. Tai
leidžia susigrąžinti jėgas ir per ilgą laiką prarastą energiją. Atsipalaidavimas lemia kūno
regeneraciją, jaunėjimą ir jėgų atsiradimą – visapusiškai puikią sveikatą.

Kas gi yra tai, kas, Jūsų žodžiais, garantuota ir patikima? Ko turime siekti?
Tai yra kažkas, kas gali sutvarkyti mūsų gyvenimą. Garantuota ir patikima – tai vidinė būsena, juk
viskas yra mumyse. Galime tai vadinti pasauliu, gyvenimu, likimu, karma, dievu, dieviškumu,
visata – tai esmės nekeičia. Jeigu sugebėsime pasiekti absoliutaus atsipalaidavimo ir pasitikėjimo
būseną, kurioje būsime tikri tuo, kad viskas bus gerai, kad mumis bus pasirūpinta, ši savijauta taps
mūsų laimingo gyvenimo garantu. Taip yra todėl, kad gerai jausdamiesi keičiame savo energinį
lauką, kuris sąveikauja su aplinkos, kurioje randamės, energiniais laukais. Aplinka, įvykiai,
reiškiniai keičiasi priklausomai nuo mūsų. Kai nurimstame, nurimsta ir gyvenimas aplink mus, kai
tik pradedame jausti įtampą, mūsų kasdienybė prisipildo streso ir sudėtingų išgyvenimų.

Ar dvasinę ramybę atradęs žmogus skiriasi nuo kitų?
Dažniausiai žmonės viską vertina remdamiesi išore, tuo, ką mato akimis. Tačiau laimingas žmogus
atsipalaidavimą jaučia viduje. Toks žmogus niekada iš anksto nesprendžia apie situaciją, jis per
daug nesirūpina, todėl savo viduje girdi intuicijos balsą. Pavyzdžiui, gatve einantis žmogus,
išvydęs, kad didelis muša mažą, protu nedelsdamas nuspręs, kad mažąjį reikia ginti. Tačiau intuicija besivadovaujantis nepuls spręsti taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, jis pajus, išgirs tikrąją
situacijos esmę. Vertindami situaciją tik išoriškai, remdamiesi šablonais dažnai labai klystame. Šis
energinis stimulas, vidinis balsas yra kiekviename mūsų ir girdėti jį gali visi. Tačiau kai žmogus yra
įsitempęs, kai jo galvoje daugybė minčių, tas širdyje slypintis intuicijos balsas tampa labai tylus,
negirdimas. Todėl ir sakoma, kad reikia iš mąstymo protu pereiti į jautimą širdimi – tik taip
galėsime išgirsti savo viduje kalbantį vedlį.

Ar egzistuoja dvasinės sveikatos, dvasios realizavimo ribos, aukščiausias taškas? Ar
tobulėjimas šioje srityje yra nesibaigiantis?
Būseną, kurios siekiama dvasinėmis praktikomis, aš vadinu tiesiog gera. Tačiau šiai būsenai nėra
ribų, ji gali vis stiprėti, augti, gali tapti vis labiau gera. Yra milijoną kartų stipresnės būsenos už
kiekvieną, atrodytų, nepakartojamą, ypatingą ir stebinantį mūsų patirtą jausmą. Kai kurias iš šių
būsenų neįmanoma patirti esant fiziniame kūne, jas išgyvensime tik išsilaisvinę nuo jo, eidami vis
gilyn ir gilyn, be jokių ribų. Visatoje, apskritai, nėra ribų, visos ribos – tik mūsų pačių sugalvotos,
sukurtos proto.

Kaip suprasti, ar pats esi dvasiškai sveikas žmogus? Ko reikėtų savęs klausti, norint
išsiaiškinti savo dvasinę būseną?
Vienintelis kriterijus, kuriuo galime remtis – supratimas ar šią akimirką mums gera, ar ne, ar mes
esame ramūs, atsipalaidavę, ar jaučiame įtampą, ar esame pikti, ar džiaugsmingi. Tai labai paprasta.
Dvasinis atsipalaidavimas, beje, nepriklauso nuo fizinio, kūno atpalaidavimo. Galima dirbti
daugiausiai fizinių jėgų reikalaujančius darbus, bet viduje būti visiškai ramiais, atsipalaidavusiais,
džiaugsmingais. Tas, kuris atsipalaidavęs viduje, turi daugiau fizinių jėgų, daugiau energijos, taigi,
gali nuveikti didžius darbus mažiau pavargdamas. Todėl negalima teigti, kad tas, kuris
atsipalaidavęs, nieko neveikia, tinginiauja. Šis atsipalaidavimas turi atsirasti mūsų viduje, o ne
išorėje.

Tačiau ,,man gera” gali tarti išgėręs, kitą skriaudžiantis, savanaudiškai besielgiantis ar kitokia
visapusiškai žalinga veikla užsiimantis žmogus… Ar tai taip pat bus ta būsena, kurios
siekiama?
Žmogus nuolat stengiasi patenkinti savo norus. Kol jis nepažįsta ypatingų dvasios būsenų,
patenkinęs kokią nors savo užgaidą, kažką sau leidęs, jis džiaugiasi tuo, kas yra ir kurį laiką nieko
nenori. Tačiau šis džiaugsmas tarsi užnuodytas, jis labai greitai pasibaigia. Pasisotinus tam tikru
veiksniu, jo jau nebenorima, jis atsibosta, yra nebeįdomus ir pradedama norėti kažko naujo.
Pavyzdžiui, suvalgę ledų porciją patiriame tam tikrą malonumo kiekį. Tačiau kitą kartą, siekiant
patirti tą patį malonumo kiekį, vienos porcijos jau neužteks. Jeigu tuos pačius ledus valgysite
penkias dienas iš eilės, ar vis dar jų norėsite? Tikriausiai, ne. Žmogus negali tapti laimingu užpildęs
save laikinais malonumais. Protas nuolat nori kažko naujo ir jam vis negana, nes malonumas, kurį
jis patiria, silpsta. Todėl parduotuvėse randame daugybę skirtingų rūšių ledų, saldainių, traškučių,
drabužių ir kitų daiktų. Tai dar labiau skatina amžiną žmogaus nepasitenkinimą ir norą gauti kažką
daugiau. Šis nuolatinis siekimas ir negavimas visapusiškai vargina žmogų ir jis ilgainiui tampa vis
silpnesnis, kol galiausiai susiduria su sveikatos problemomis. Protas, jo stimulas patirti, gauti vis
kažką nauja, veda mus į išsekimą – būseną, kai galiausiai visiškai prarandame energiją ir viltį
sulaukti tikrojo pasitenkinimo būsenos, kuri iš tiesų yra mūsų viduje, visiškai nepriklausoma nuo
išorės veiksnių.

Kas reikalinga norint pasiekti dvasinę sveikatą? Nuo ko patartumėte pradėti?
Pirmiausiai, prieš pradedant kažkokius veiksmus, nuoširdžiai patariu įgyti reikiamas žinias. Protas
neleis mums veikti tol, kol nesuprasime kam tie mūsų veiksmai reikalingi, ką jie lems. Protas turi
sutikti su tuo, ką mes darome – tam reikia įgyti kritinį kiekį žinių, supratimo. Gavęs tai protas
sutinka: ,,Gerai, pabandykime.” Pradedant įgytas žinias taikyti praktikoje jos palaipsniui tampa
patirtimi. Kas vaikystėje sužinojęs, kad ugnis gali nudeginti pirštus, neišbandė šios teorijos
praktikoje? Kai kažkuo pakankamai įsitikiname ir esame tikri tuo, kad tai veikia, pradedame tai
laikyti savaime suprantamu dalyku ir taikome tai savo kasdienybėje. Tuomet įgyjame išminties. Kai
vidinė būsena taps išmintimi, o praktikos, kurios mus į ją vedą – savaime suprantamu dalyku kaip
rengimasis ar prausimasis, žinosime iš tiesų einantys į gerą gyvenimą ir visapusišką sveikatą.

Kaip suprasti, pasirinkti sau tinkamiausią kelią į dvasinę sveikatą?
Į šį pasaulį atėjo ne vienas dieviškasis vadovas bei daugybė mokytojų. Kiekvienas jų nurodė truputį
kitokį kelią todėl, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, mums reikalingi skirtingi keliai. Vienas
mokymas ar technika gali būti priimtina ir suprantama vienam žmogui, tuo tarpu kitam – visai
nepatikti. Suprasti savo kelią turime stebėdami save, savo būseną. Jeigu kažkuo užsiimdami
jaučiamės gerai, viduje esame patenkinti ir ramūs, tai ženklas eiti ir praktikuoti toliau. Tačiau
nepamirškite ir toliau ieškoti bei stebėti save. Nestebėdami niekada nežinosime kas mums tinka, o
kas ne. Deja, šiandien savistabą praktikuoti sugeba ne kiekvienas, kadangi esame energiškai silpni
dėl organizmo sistemų įtampos, nulemtos daugybės rūpesčių ir streso. Mūsų dėmesys nuolat yra
išorėje – taip pamirštamas ir nepastebimas vidus.
Šventraštyje Jėzus Kristus kalbėjo: ,,Kur du ar trys mano vardu, ten ir aš su jumis.” Siekdami atrasti
tą ramybę, gebėti įsiklausyti į save, turime jungtis su kitais. Kai grupės žmonių vienodi ketinimai
susijungia, jie tampa stipresni – tai padeda bendromis jėgomis pasiekti tikslo – ramybės. Vienas
žmogus yra pernelyg silpnas.

Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduriama stengiantis praturtinti savo sielą, dvasią? Kaip
juos įveikti ir toliau siekti tobulėjimo?
Vadovaudamiesi tik mums pažįstamais fiziniais dėsniais ir nesuprasdami visur egzistuojančios
energinės sistemos veikimo, galime klysti ją pažeisdami. Sekdami įvairiomis dvasinėmis
praktikomis neturint pakankamai žinių, galime stipriai sau pakenkti. Jeigu praktikos energiškai
stiprios, jų metu žmoguje stiprėja tai, kas jau yra jo viduje, tai, kam jis skiria daugiausiai dėmesio.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus jaučia nepasitenkinimą, šis neigiamas jausmas netinkamai kasdienybėje
taikant dvasinę praktiką, gali tik stiprėti. Todėl dvasinė praktika, neteisingai ją taikant ir suvokiant,
gali lemti atvirkštinį rezultatą, o ne tai, ko tikimės. Taigi, prieš pasirinkdami savo kelią į
dvasingumą, pirmiausiai turime sužinoti pagrindinius su tuo susijusius principus. Tik
vadovaudamiesi jais galėsime sėkmingai užsiimti įvairiomis dvasinėmis praktikomis.

Kaip ir kodėl pats susidomėjote dvasingumu? Ką susirūpinimas dvasios sveikata pakeitė
jumyse ir jūsų kasdienybėje?
Poreikis keistis mano gyvenime atsirado dėl išgyvenamos krizės. Anksčiau gyvenime bandžiau
organizuoti viską pats, kaip įprasta materialistiškam žmogui. Bandydamas kontroliuoti savo
gyvenimą, ilgainiui pradėjau suprasti, kad tai man vis mažiau pavyksta. Taip pat, kad ir kuo
užsiimčiau, nebejutau malonumo. Vaikystės džiaugsmai dingo, ramybės nedavė vis didėjantys
rūpesčiai… Kai nepasitenkinimas tokiu gyvenimu tapo nepakenčiamas pradėjau klausti ,,Kodėl?”
Svarsčiau, kodėl aplink, pasaulyje viskas, atrodo, taip pat gražu, kaip ir buvo, niekas nepasikeitė, o
aš jaučiuosi taip blogai ir visai nebesidžiaugiu gyvenimu. Supratau, tikriausiai einantis neteisinga
linkme, jaučiausi suklydęs.
Kai pradėjau klausti, natūraliai sulaukiau atsakymų ezoterinių knygų, įvairių dvasinių technikų ir
seminarų pavidalu. Neabejodamas pasinėriau į šią sritį ir puoliau visais įmanomais būdais taisyti
savo gyvenimą. Tai vyko 2000-aisiais. Dabar suprantu, kad taip elgiausi nesuvokdamas esmės,
neturėdamas reikiamų žinių, pagrindų. Atradau skirtingas technikas ir pradėjau jomis save laužti,
rauti iš savęs tai, kas man atrodė netinkama, nereikalinga ir keisti tai, mano nuomone, tinkamais
veiksniais. Tai tęsėsi dešimt metų. Per tą laiką išbandžiau daugybę įvairiausių dvasinių technikų:
vizualizacijas, meditaciją, Ajurvedą, transerfingą, neurolingvistinį programavimą, Silva metodą ir
kitką. Tačiau ilgainiui supratau, kad aš nieko nekeičiu, o tik užspaudžiu viską savyje. Galiausiai
visko prisikaupė tiek daug, kad taip negalėjo tęstis. Viskas, ką tiek metų slėpiau savyje, tarsi
išsiveržė, sprogo ir aš atsidūriau visiškoje neviltyje, supratęs, kad visiškai nevaldau savo gyvenimo.
Atrodė, tiek daug moku, bet iš tiesų nieko nesugebėjau. Tuomet patyriau absoliučią krizę, visišką
beviltiškumą. Mano viduje silpo kovos energija, dingo pastangos, aš visiškai nuleidau rankas ir
tariau: ,,Bus kaip bus.”
Tuo metu praktšikai supratau dėsnį ,,Kas viduje, tas ir išorėje”, nes, nors ir iš nevilties, mano viduje
gimusi ramybė, pradėjo traukti ramybę. Pradėjau girdėti savo vidinį balsą, intuiciją, išmintį savo
viduje. Ramybės būsena lemia informacijos, kaip išlikti ramybėje, suvokimą. Tuo tarpu pykdamas
žmogus gauna informaciją kaip išlaikyti šią pykčio būseną. Kai pykstame, norime trenkti kumščiu į
sieną, kažkam spirti, trenkti durimis. Jaučiame tokį vidinį stimulą ir, jeigu tai padarome, pyktis
tampa dar aktyvesnis. Atvirkščiai, jeigu įsiklausome į savo ramybės būseną, visos situacijos tampa
palankios ramybei, viskas lengvėja, atsiranda harmonija. Ilgainiui supratau daugybę dvasinėje
praktikoje reikšmingų aspektų. Taip prasidėjo visiškai naujas mano gyvenimo etapas. Dabar sakau
tuomet man buvo duota atrasti savo viduje Laimingo Gyvenimo Raktą. Tada gavau ir vidinį skatinimą perduoti jį kitiems, tuo dalintis. Ilgainiui pajutau, kad žinios nekeičia gyvenimo, kol jos per kasdieninę patirtį netampa išmintimi. Taip 2011-ais metais gimė sąmoningumo mokykla ,,Gyvenimo rytas”, kurioje žmonėms suteikiama galimybė patirti Laimingo Gyvenimo Raktą, įdiegti jį į savo kasdienybę ir dvasiškai prabusti.

Kokia svarbiausia žinia šiandien siekiate pasidalinti su kitais?
Siekiu papasakoti žmonėms apie jų kančių ir nesėkmių priežastis. Kviečiu visus ketinimus ir dėmesį
iš veiklos išorėje nukreipti į vidinę ramybę ir jautimą. Tokiu atveju stiprėja ir išorinė veikla. Kai
mes per daug nesirūpiname, turime daugiau energijos, kas leidžia būti aktyviais ir fiziškai stipriais
išorėje bei jausti džiugią ramybę viduje. Siekiu papasakoti žmonėms apie tokio kelio egzistavimą ir
galimybę juo eiti, dalindamasis sėkmingai to kelio pradžiai reikalingais pagrindais.

Išnašos:
***
,,Nesinori atskirti dvasinio gerbūvio nuo kitų sveikatos dėmenų. Viskas yra dvasia, tik besireiškianti
skirtingose formose. Žodį dvasia, skambantį kiek mistiškai galima vadinti paprasčiau – energija.
Taigi, viskas yra tam tikros energinės vibracijos. Egzistuoja tankios, materialios arba subtilios
energinės formos ir visos jos egzistuoja žmoguje. Tai, kaip mes matome žmogų, jo fizinis kūnas yra
pati grubiausia forma. Už jos slypi dar daugybė subtilesnių mūsų formų – kūnų. Visas žmogus yra
dvasinis, energinis. Pradedant nuo fizinio kūno sveikatos, jeigu kažkas jame negaluoja, skauda,
dvasiniai dalykai, malda ir praktikos yra atidedami vėlesniam laikui, nes esant fiziniam
diskomfortui ar skausmui apie juos galvoti pernelyg sudėtinga. Todėl visos sistemos, kiekvienas
sveikos gyvensenos komponentas turi būti harmonizuojamas kompleksiškai, kartu su kitais.
Įsivaizduokite dviračio ratą – ar žinote kur jo pradžia ir pabaiga? Jos nėra, ratas – vientisas ir
būdamas kitoks jis negalėtų riedėti. Taip ir žmoguje nėra pradžios ar pabaigos, visi mūsų būties
aspektai yra vienodai svarbūs ir sujungti į vieną visumą, todėl, veikiant vieną jų, kinta ir bendra
sistema. Jeigu siekiame būti sveiki, turime susitvarkyti kiekvieną mūsų sveikatą lemiantį dėmenį.
Kai bus harmonizuotas energinis organizmo lygmuo, sveikesnis taps ir fizinis kūnas ir atvirkščiai.
Vienas elementas negali lemti bendros būties kokybės”,- apie visapusišką sveikatą kalba Robertas
Karvauskas.
***
,,Kai žmogus patiria kritinį gilaus nepasitenkinimo gyvenimu ir esama situacija kiekį, jis tvirtai
apsisprendžia: ,,Aš daugiau taip nebenoriu” ir pradeda ieškoti. Tada jis palieka tai, kas sena ir
neigiamai jį veikė bei imasi kažko naujo. Sąmoningai, savo valia keistis nusprendęs žmogus turi
galimybę išsilaisvinti. Tuo tarpu jeigu jis dar maždaug pakenčiamai jaučiasi esamoje situacijoje,
niekas jo keistis neprivers. Toks žmogus mieliau ieškos vis naujų malonumų. Na, ar mes einame į
tualetą, jeigu nesame spaudžiami iš vidaus? Ar dažnai lankomės pas dantų gydytoją, kol nieko
neskauda? Taip yra – kol žmogus gali išgyventi ankstesnėmis gyvenimo sąlygomis, ankstesne
nuotaika ir būsena, jis per daug nesistengs kažko keisti tol, kol neišauš krizė. Todėl netgi yra prašyta
knyga pavadinimu ,,Sveiki sulaukę savo krizės”. Krizė – dovana, nes žmogus juda pirmyn tik dėl
skausmo ir nepasitenkinimo, kurį jaučia. Dažnai neigiami jausmai ir įvykiai skatina mus imtis
veiksmų”,- apie krizės reikšmę žmogaus gyvenime pasakoja sąmoningumo mokyklos įkūrėjas.

Agnieta JONIKIENĖ
Žurnalas „Raktas“, Nr 4 (87), 2016 vasario 20 – kovo 4.