Są­mo­nin­gu­mo mo­kyk­los „Gy­ve­ni­mo ry­tas“ įkū­rė­jas ir lek­to­rius Ro­ber­tas Kar­vaus­kas sa­ko, kad ab­so­liu­čią pa­lai­mą šei­mo­je vy­ras ir mo­te­ris pa­ti­ria tik ta­da, kai vie­nas ki­tam pa­de­da at­ras­ti die­viš­ku­mą – mei­lės jaus­mą. „Ta­da vi­sas gy­ve­ni­mas tam­pa pa­lai­ma, kai vie­nas ki­tam vy­ras ir mo­te­ris no­ri ati­duo­ti vi­sa, kas ge­riau­sia. Ta­čiau, jei mo­te­ris į par­tne­rį ima ka­bin­tis, jį die­vin­ti, šis iš jos ati­ma­mas“, – aiš­ki­na Ro­ber­tas ir pa­sa­ko­ja, kad vi­sa­ta rū­pi­na­si har­mo­ni­ja ir to­kio­mis skau­džio­mis pa­mo­ko­mis pri­ver­čia pri­si­min­ti be­są­ly­giš­kos mei­lės jaus­mą.

Pa­si­ti­kė­ji­mas, džiaugs­mas, dė­kin­gu­mas, ra­my­bė

Svar­biau­sia žmo­gaus gy­ve­ni­mo da­lis yra san­ty­kiai su gam­ta, žmo­nė­mis, pa­čiu sa­vi­mi. Žmo­gus nė­ra vien tik fi­zi­nis ob­jek­tas. Kiek­vie­no mū­sų es­mė – ener­gi­ja. Kaip vi­sa­ta yra dar­nus ener­gi­jos or­ga­niz­mas, taip ir žmo­gus. Kiek­vie­na mū­sų ląs­te­lė vei­kia taip, kaip tu­ri veik­ti, nie­kas ne­vyks­ta at­si­tik­ti­nai, o ši ener­gi­ja, ku­ri pa­si­reiš­kia mu­my­se, yra ne kas ki­ta, tik mei­lės jaus­mas.

Pa­sak R. Kar­vaus­ko, kiek­vie­nas, ku­ris my­li, iš­gy­ve­na ke­tu­ris jaus­mus: džiaugs­mą, pa­si­ti­kė­ji­mą, dė­kin­gu­mą ir vi­di­nę ra­my­bę. Kiek­vie­nas žmo­gus vi­sa­to­je yra ma­žy­tė ląs­te­lė ir vi­sa­ta ne­ga­li mu­mis ne­si­rū­pin­ti. Kaip mes ima­mės gy­dy­ti skau­dan­tį pirš­tą, taip ir vi­sa­ta ima­si mus gy­dy­ti.

My­lė­ti ir bū­ti my­li­mam, reiš­kia, bū­ti svei­ka vi­sa­tos da­le­le. Jei mes ima­me pra­ras­ti mei­lę sa­vy­je, vi­sa­ta rū­pi­na­si, kad har­mo­ni­ja grįž­tų. „Mes ma­to­me nuo­sta­bų dan­gų ir juo mė­gau­ja­mės, jau­čia­me mei­lę. O jei mums žmo­gus neį­tin­ka, pyks­ta­me, ba­ra­mės. Ko­dėl mes ne­ba­ra­me dan­gaus?“ – klau­sia R. Kar­vaus­kas.

Mei­lės da­vi­mas yra vi­sa­tos pa­grin­das – tar­nys­tė. Vi­sa­ta yra Die­vas. Die­vas yra mei­lė, die­viš­ku­mas. Tai – vi­sų san­ty­kių pa­grin­das, ne­svar­bu, su kuo tu­rė­si san­ty­kių – gam­ta, par­tne­riu.

Pats svar­biau­sias mei­lės kom­po­nen­tas – pa­si­ti­kė­ji­mas

Tik jam esant pa­ti­ria­mas džiaugs­mas, dė­kin­gu­mas, ap­lan­ko ra­my­bė. Jei nė­ra pa­si­ti­kė­ji­mo, daug abe­jo­nių, ta­da mei­lės jaus­mo ne­pa­tir­si. Vi­sa­to­je vei­kia trau­kos dės­nis – kiek sie­lo­je tu­ri­me mei­lės, tiek jos ga­li­me gau­ti iš vi­sa­tos. Vi­sa­ta mo­de­liuo­ja, kad mes į vis­ką žiū­rė­tu­me pa­si­ti­kė­da­mi ir taip ras­tu­me ra­my­bę.

Kas nu­tin­ka, jei mums rū­pi tik pi­ni­gai? Ta­da apie mei­lę ne­gal­vo­ja­me, silps­ta­me ir mei­lės jaus­mo pri­si­pil­dy­ti ne­ga­li­me. Mei­lės ne­gau­nan­čios ląs­te­lės silps­ta – ima­me sirg­ti. Kai ser­ga­me, vi­sa­ta ima mu­mis rū­pin­tis. Ši pa­gal­ba, ku­ri ne­re­tai bū­na ir skau­di, skir­ta tam, kad at­kreip­tu­me dė­me­sį į mei­lės jaus­mą.

phpvpmg7dFi­zi­nė bū­ty­bė mei­le ne­si­da­li­ja

Ro­ber­tas sa­ko, kad kaip žmo­gus ge­ba sa­ve my­lė­ti, taip jį my­li ir ki­ti. Jei mū­sų sa­vi­ver­tė že­ma, mes ne­ga­li­me ir ki­tų ver­tin­ti ge­riau. Ta­da ir ki­ti mū­sų ge­riau įver­tin­ti ne­ga­li. Tai­gi, no­rint pa­tir­ti mei­lę, iš pra­džių rei­kia at­kur­ti har­mo­nin­gus san­ty­kius su sa­vi­mi.

Kai pa­si­ti­ki­ma, ta­da ga­li­ma su­kur­ti vi­sa­ver­čius san­ty­kius. De­ja, dau­gu­ma te­no­ri gau­ti. „Kai žmo­gus sa­ko, kad my­li, kad jam ge­rai, kai te­no­ri gau­ti, san­ty­kiai žū­va. Nes te­no­ri­me sau nau­dos. Mes ne­no­ri­me ati­duo­ti ir tai ne­gy­vy­bin­ga. Ta­da nė­ra džiaugs­mo ir pa­si­ti­kė­ji­mo, nes yra bai­mė, kad my­li­mas ob­jek­tas dings. Taip ir at­si­tin­ka“, – kal­ba lek­to­rius.

Kol žmo­gus įsi­vaiz­duo­ja, kad jis yra tik fi­zi­nė bū­ty­bė ir da­li­ja­si fi­zi­niu veiks­mu, jis mei­le ne­si­da­li­ja. Kol žmo­gus yra tik fi­zi­nis ob­jek­tas, jo vi­du­je nė­ra nei džiaugs­mo, nei pa­si­ti­kė­ji­mo.

„Kai mes mal­da pra­šo­me Die­vo: „Kas­die­nės duo­nos duok mums šian­dien“, – mes iš tik­ro pra­šo­me duo­ti mums su­vok­ti, kaip iš­si­lai­ky­ti mei­lės jaus­me“, – sa­ko Ro­ber­tas. Žmo­nėms rei­kia at­si­suk­ti į da­vi­mą, rei­kia da­ly­ti mei­lės jaus­mą ir bū­ti ge­riems ki­tiems. Jei te­no­ri gau­ti, nie­ko ne­ga­li duo­ti. Jei ne­si­džiau­gi, ką ga­li iš­spin­du­liuo­ti ki­tiems?

Ką rei­kia da­ry­ti, kad gy­ven­tu­me pa­si­ti­kė­da­mi, džiaug­tu­mė­mės, bū­tu­me dė­kin­gi ir ra­mūs? No­rint ką nors su­vok­ti, rei­kia su­ži­no­ti. Rei­kia su­vok­ti vi­sa­tos dės­nius. Vi­sa­to­je mis­ti­kos nė­ra nė la­šo.

Ro­ber­tas sa­ko, kad mes tu­ri­me įti­kė­ti į kaž­ką, nes pro­tui rei­kia at­ra­mos. Ti­kė­ti Die­vu, vi­sa­ta, Bu­da, Kriš­na – ne­svar­bu kuo, nes vi­sur kal­ba­ma apie tą pa­tį. Rei­kia ei­ti su mei­le ir pa­sa­ky­ti: „Vieš­pa­tie, pa­si­ti­kiu ta­vi­mi.“ „Pa­si­ti­kė­da­mi pra­ra­si­te įtam­pą, tap­si­te skli­di­ni no­ro pa­da­ry­ti tvar­ką sa­vo gy­ve­ni­me“, – sa­ko Ro­ber­tas.

Vi­sa­tos pa­mo­kos – ne no­ras įskau­din­ti

„Vy­ras ir mo­te­ris yra ab­so­liu­čios prie­šy­bės, bet juos su­vie­ni­ja mei­lė. Tik my­lė­da­mi jie ga­li su­si­tar­ti ir kur­ti“, – sa­ko Ro­ber­tas.

Kai yra mei­lė, ne­be­bū­na svar­bu, ar žmo­gus tur­tin­gas, ar li­go­tas. Kai tu­ri mei­lę vi­du­je, tu­ri mei­lę ir išo­rė­je. „My­lė­ti – tai ne­žiū­rė­ti prie­šin­go­mis kryp­ti­mis. Vy­ras yra skir­tas pa­dė­ti mo­te­riai at­ras­ti die­viš­ku­mą, pa­dė­ti jai iš­si­lai­ky­ti mei­lė­je. Mo­te­ris – taip pat. Ta­da vi­sas gy­ve­ni­mas tam­pa pa­lai­ma“, – sa­ko Ro­ber­tas.

Po­ro­je pa­ts svar­biau­sias da­ly­kas – tri­kam­pis: mo­te­ris, vy­ras ir Die­vas

kas svarbiausia porojeVy­ro ir mo­ters vir­šu­je tu­ri sto­vė­ti Die­vas. Kai pra­dė­si­me steng­tis pa­lai­ky­ti mei­lę die­viš­ku­mui ki­ta­me, ta­da san­ty­kiai bus har­mo­nin­gi. Vi­sa­ta ati­duos tą jaus­mą my­li­mam žmo­gui, kai į jį žiū­rė­si­me kaip į pa­gal­bi­nin­ką.

„Jei mo­te­ris su­die­vi­na vy­rą, jo ga­bu­mus, jo in­te­lek­tą, pri­si­ri­ša prie jo, ta­da ji my­li vy­rą kaip fi­zi­nį ob­jek­tą. Tai nė­ra tik­ra­sis mei­lės jaus­mas. Tam, kad ji su­grįž­tu prie tik­ro mei­lės jaus­mo, vy­ras iš jos ati­ma­mas – jis ima mo­te­rį nie­kin­ti, pra­de­da elg­tis ki­taip. Mo­te­ris ne­be­su­vo­kia, kas vyks­ta. Juk ji sten­gė­si, daug ati­da­vė, o jis toks ne­dė­kin­gas. Ta­čiau mo­te­ris, su­die­vi­nu­si vy­rą, įsi­ki­bo į že­miš­ką lai­mę, už­mirš­da­ma die­viš­ku­mą. Kai mo­te­ris at­si­grę­žia į tik­rą mei­lės jaus­mą, vis­kas grįž­ta į sa­vo vė­žes“, – sa­ko R. Kar­vaus­kas.

To­kios pa­mo­kos – ne vi­sa­tos no­ras įskau­din­ti, o pa­gal­ba. Tai rei­kia su­vok­ti ir pa­ma­ty­ti. Tam, kad neį­si­kib­tu­me, rei­kia iš­lai­ky­ti my­li­mo žmo­gaus dis­tan­ci­ją. Spin­du­liuok, pa­lai­kyk, bet ne­pri­kibk.

„Kai mo­te­ris pra­de­da pri­klau­sy­ti nuo idea­lų, ji tu­ri bū­ti pa­nie­kin­ta. Kai įsi­kim­bi į tai, kas že­miš­ka, tai yra su­griau­na­ma. Vi­sa­ta taip gelbs­ti žmo­gų nuo mei­lės jaus­mo pra­ra­di­mo“, – sa­ko lek­to­rius.

Vy­ras yra gal­va, o mo­te­ris – kak­las. Mo­ters ener­gi­ja daug stip­res­nė ir ji val­do vy­rą. Vi­sais lai­kais kuo tra­pes­nis bu­vo mo­ters kū­nas, kuo jos so­cia­li­nis sta­tu­sas bu­vo silp­nes­nis, tuo stip­riau ji sa­vo sie­la sie­kė mei­lės, sie­kė my­lė­ti Die­vą. „Kad ga­lė­tų pa­gim­dy­ti vai­ką, mo­te­ris tu­ri duo­ti im­pul­są verž­tis į Die­vą. Juk mei­lės ener­gi­jos rei­kia vai­kui gim­ti. To­dėl prieš jam gims­tant mo­te­ris bū­na že­mi­na­ma. Iš jos ati­ma­ma vis­kas, kad ji at­si­gręž­tų į mei­lės jaus­mą. Prieš nėš­tu­mą mo­te­ris pa­ti­ria ypa­tin­gų ne­ma­lo­nu­mų. Mes to ne­su­vo­kia­me, bet tai la­bai svar­bu, taip yra. Tam su­vok­ti rei­kia plės­ti są­mo­nę“, – sa­ko Ro­ber­tas.

Mo­te­ris su­žy­di, kai rea­li­zuo­ja­si vy­ras

kas svarbiausia santykiuoseVy­rui pa­są­mo­nė­je mo­te­ris yra mo­ti­na. Jo pri­klau­so­my­bė yra pa­di­dė­ju­si, tad kai mo­ters nuo­skau­dos ir pre­ten­zi­jos ima už­gož­ti mei­lę, vi­sa­da nu­ken­čia vai­kai ir vy­ras.

Daž­nai sėk­min­ga vy­ro kar­je­ra ir fi­nan­si­niai rei­ka­lai – mo­ters sie­lo­je sly­pin­čios mei­lės iš­raiš­kos pa­sek­mė. Vy­ras ga­li rea­li­zuo­tis tik ta­da, kai jo žmo­na my­li ir yra my­li­ma. Jei žmo­na vy­re ma­to tik ap­si­rū­pi­ni­mo šal­ti­nį, sek­so prie­mo­nę, vy­ras ne­ga­li rea­li­zuo­tis, jo ga­bu­mai žlun­ga.

Kai mo­te­ris nu­si­leis, ta­da ir pa­sau­lis jai nu­si­leis. Kol mo­te­ris įro­di­nės sa­vo tei­su­mą, ji bus pa­že­min­ta.

Jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma su­reikš­min­ti dva­sin­gu­mo. Su­reikš­mi­nus dva­sin­gu­mą pa­mirš­ta­ma mei­lė. Kuo dau­giau vy­ras mąs­to, tuo ma­žiau mąs­ty­ti tu­ri mo­te­ris. Kuo vy­ras pra­gma­tiš­kes­nis, tuo jaus­min­ges­nė tu­ri bū­ti žmo­na. Rei­kia kuo ma­žiau pri­klau­sy­ti nuo dva­sin­gu­mo, mei­lė tu­ri bū­ti svar­biau­sia.

„Tik kai vy­ras rea­li­zuo­ja­si, jis lei­džia mo­te­riai su­žy­dė­ti. Mo­te­ris tam­pa lai­min­ga vy­rui rea­li­zuo­jan­tis. Ką mo­te­ris da­ro da­bar? Sie­kia kar­je­ros? La­ba­nak­tis. Vy­rai dėl to pra­de­da ger­ti. Tai yra vi­sa­tos ener­gi­jos dės­niai, ku­rių ne­su­vok­da­mi pa­klys­ta­me gy­ve­ni­me“, – sa­ko Ro­ber­tas.

Sąmoningumo mokykla GYVENIMO RYTAS organizuoja įvairias paskaitas santykių tema.
Pasitikrinkite artėjančių renginių grafiką čia >>>. 

Watch movie online A Cure for Wellness (2017)