Gyvenimas buvo juodas – pareigų daug, niekur
nebespėju, nebepajėgiu, fizinės kančios ir
nebenoras gyventi.
Nebegaliu melstis, bloga Bažnyčioje. Maniau, kad
apsėdo velnias. Minčių maišalynė, nebesuprantu nei
kas vyksta, nei kas begali būti blogiau.
Vienintelė atrama gyvenime – gal tik mano šuo, nors
šalia žmonių daug ir lyg nė vieno, į ką galėčiau atsiremti.
Dabar jaučiu begalinį dėkingumą, galvoje šviesu, kūnas
turi atramą, neliko kančios, tik nauji jausmai. Vėl
galiu melstis, nors kartu ištisai ašaroju. Paprasčiausiai,
verkiu tyliai is laimės.