Sveiki. Prieš eidama į seminarą jaučiausi tarsi
pasiklydusi savyje, lyg ir viskas gerai, bet ne
taip, kaip aš to noriu. Gyvenau taisykle „akis
už akį, dantis už dantį“. Gyvenau ne veidrodiniu
dėsniu, o buvau pati tuo veidrodžiu.

Dabar aš supratau, kad buvau egoiste, nors savęs
tokia nelaikiau, atrode taip elgtis buvo teisinga,
tačiau savas ego kentėjo ir kėlė be galo daug vidinės
filosofijos, kodėl aš negaunu atgal to ko noriu, juk
stengiuosi. Ir kas juokingiausia kai pasiduodavau
viskas pradėdavo tarsi savaime spręstis aplinkui.
O kai tai pradėdavo darytis, aš prieidavau dar blogesnių
išvadų, kad man viskas dzin, o gal jau to net nebereikia.

Taip lengvai nutraukdavau santykius, kurie nebuvo tokie
blogi su priešinga lytimi, ir galiausiai įskaudindavau
žmones.

Didžiausią vertybe laikiau savo darbą. Kurkas paprasčiau,
žinai kaip ten elgtis, kad gauti norimų rezultatų,
kas su artimiausiais žmonėmis viskas vyko priešingai.
Darbo garbinimas atėme ne tik laiką, bet ir norą
gyventi savo gyvenimą. Lengvai „saldžiau“ santykius
su draugais, kurių praktiškai nebeliko, su šeima.

Ir kai galų gale supratau, kad aš jau tapau „zombiu“,
kuomet diena po dienos skrieja kuomet as nebebūnu
sąmoneje savo, atėjau pas jus. Tarsi nemažai žinojau
apie šypsenos galią, tarnystę, pasitikejimą, bet aš
tai taikiau ne ten ir ne taip kaip reikia iš tiesų.

Ačiū jums labai labai LABAI! Dabar aš žinau atsakymus
į mano klausimus, kurie mane kankindavo ir keldavo
įtampą, o po to galiausiai nusivylimą. Dabar aš
prabundu su šypsena, kai anksčiau rytas būdavo pats
bjauriausias laikas dienos, kol nenuvyksi į darbą,
o išeiginė diena būdavo kažkokia katastrofa.

Būtent dabar as sutelkiu demesį į save ir žinau,
kad reikia gyventi su meile apskritai viskam, ir
gyventi dėl kitų rūpinantis savimi. Savo ego
nugesinau, nesisupsiu ant švytuoklių, laikysiuos
taisyklių, gyvensiu sąmonėje ir su meile…
Amžinai jums dėkinga už parodytą kelią.

Danguolė