Praėjusį penktadienį į Bundzų kaime esančią Jūratės ir Sauliaus sodybą bendraminčius sukvietė magiškiausia metų šventė – Rasos. Čia vyko nuoširdumo vakaras su sąmoningumo mokyklos „GYVENIMO RYTAS“ įkūrėju Robertu Karvausku, visas lietuvių vasaros saulėgrįžos šventės tradicijas ir papročius atskleidė senovės baltų religinės bendruomenės „Kelmės romuva“ dvasininkas – vaidila Valdas Rutkūnas.

Jau antrus metus iš eilės tęsiama tradicija vasaros saulėgrįžos metu sugrįžti prie dvasinių žmogaus ištakų, prie savęs suvokimo, prie meilės savyje pažadinimo, prie kitokio gyvenimo priėmimo.

„Kaip save nuteikiame, taip ir jaučiamės. Kaip jaučiamės, taip ir programuojame savo gyvenimą. Jei mes negalvojame, kad bus nuostabu, bus stebuklai, tai mūsų akys jų ir nepamatys, – įsitikinęs „GYVENIMO RYTO“ įkūrėjas. – Tokios šventės, kaip ši, reikalingos tam, kad mes išeitume iš šablonų, kad pajaustume kitokius jausmus, kad leistrume gyvenimui atsiskleisti, kad pamatytume stebuklus ir perduotume tai savo vaikams, draugams, bendradarbiams, kad parneštume kibirkštį – kitokį požiūrį į gyvenimą. Tokį, kokiu į gyvenimą žiūri kūdikiai, kurie viskuo stebisi ir kiekvieną minutę atranda kažką nauja.“

Pasak R. Karvausko, kad pajustume visi daugiau nei kiekvienas atskirai turime susijungti į vieną visumą, kad mūsų širdyje būtų daugiau laimės ir meilės, turime pradėti ja dalintis.

„Įsivaizduokite, kad mūsų krūtinėje dega žvakė ir apšviečia mūsų gyvenimą, nes tai yra mūsų laimės ir dievybės kibirkštėlė. Kai mes nuo jos uždegam kitą žvakę, ir dar kitą, ji nieko nepraranda, tačiau aplinkui pasidaro šviesiau. Tad turime savo širdimi prisiglausti prie kitos širdies ir pasidalyti vienas su kitu savo laime.“, – kalbėjo mokytojas.

Sunku patikėti nepabandžius, kaip viskas iš tiesų veikia, kokios stiprios energinio susijungimo į vieną visumą, meilės savyje pažadinimo ir kitos praktikos. O tereikia tiek nedaug – tik palinkėti kitam laimės, tik panorėti kurti jausmą savyje ir jį gauti. Juk, kaip sako R. Karvauskas, mes atėjome į šį pasaulį su vienu tikslu, – kad esantiems aplinkui mus būtų gera gyventi. Tad jei mes tai užmirštam ir pradedam gyventi tik dėl savęs, egoistiškai, tada ir dingsta pats gyvenimas, ir atsiranda tik egzistencija.

„Keičiasi vibracijos, keičiasi fiziniai pavidalai. Sužydėjo medis – vienos vibracijos, nuvyto – jau kitos. Jei mes transluojame įtampą, ji paveikia aplinkui esančius ir tą pačią medžio energiją. Ir kuriasi situacijos, sukuriančios įtampą. Kaip mes kvėpuojame, kur sutelkiame dėmesį, taip ir vystosi mūsų gyvenimas, – aiškino „GYVENIMO RYTO“ įkūrėjas. – Todėl labai svarbu sutekti dėmesį į savo vidų, susijungti su aukščiausiuoju šaltiniu – Meile, kurią Jėzus vadino Tėvu danguje. Nėra nieko svarbiau už šią būseną. Kiek mūsų širdyje meilės, toks ir bus mūsų gyvenimas.“

Dar daugiau informacijos apie šiuos dvasinius dalykus galima rasti neseniai pasirodžiusioje R. Karvausko knygoje „Laimingo Gyvenimo Raktas“.

Vakaro pabaigoje visų laukė kulminacija – susivienijimo su ugnimi praktika. Kiekvienas galėjo mesti sau iššūkį ir pereiti per žarijas. Ir pasirodo, tai nėra taip baisu, kaip atrodo. Juk svarbiausia – nusiteikimas.

Trumpiasia vasaros naktis – tai laikas, kai žmogus gali pasisemti labai daug jėgų iš gamtos, atrasti ar sustiprinti ryšį su ja. Tad ne nuostabu, kad visoje Lietuvoje ir mūsų krašte atgaivinamos tradicinės baltiškosios kultūros vertybės. Ir tai padeda padaryti vaidila V. Rutkūnas, džiaugdamasis, kad Šakių rajone nuo pernai prasidėjo atgimimo banga, kad kuriasi tradicija švęsti tikrąją Rasos šventę, o galbūt vėliau ir kitas senovės lietuvių šventes.

„Joninės ir Rasos – tai dvi skirtingos šventės. Kai krikščionybė atėjo į Lietuvą, stengėsi senąsias šventes pavadinti savais vardais. Rasų šventė buvo sutapatinta su Šv. Jono diena ir taip buvo iškreipta jos esmė. Tad dauguma Joninių yra nutolusios nuo pagrindinės Rasų šventės idėjos, nuo mūsų protėvių tradicijų. Dažnai – tai tik Jonų ir Janinų vardadienis“, – aiškino V. Rutkūnas.

Jo manymu, yra didelė neteisybė, kad tradicinėmis valstybės religijomis yra skaitomos tokios religijos, kurios į Lietuvą atėjo iš kitų kraštų, bet ne prigimtinė mūsų religija.

„Atkūrus Lietuvos valstybę buvo tikėtasi, kad valdžia suteiks senajami baltų tikėjimui pripažinimą, tačiau to neyvyko. Katalikų religija užsiėmė visas pozicijas, net mokyklose ir valstybinėse šventėse, tačiau šis modelis mūsų šalyje nepasiteisino, – mano vaidila. – Lietuvių tauta tapo mažiausiai gyvybinga Europoje, tapo nykstančia. Galbūt tai pasikeistų atkūrus senajį baltų tikėjimą. Tuo pačiu būtų įvykdytas istorinis teisingumas – atiduota pagarba visų laikų didvyriams, kurie kūrė, saugojo, nešė ir gynė savo protėvių tikėjimą. Lietuva – vienintelė buvo ilgiausiai atsilaikiusi Europoje ir pakrikštyta paskutinioji. Šiuo metu šis klausimas svarstomas Seime.“

Džiugu, kad kiekvienais metais į Rasų šventę susirenka vis daugiau bendraminčių. Juk magiškiausią mūsų protėvių šventę būtina švęsti bendruomenėje – ji trunka per visą naktį ir baigiasi išsimaudymu rasose. Šventės metu vyksta daug tradicinių apeigų ir ratelių, šokama daug šokių, dainuojama daug dainų. Visame tame sudėta daug meilės, vyksta savotiškas teigiamas žmogaus programavimas sėkmingiems metams.

Visa tai žinojo ir jautė mūsų protėviai. Jų išmintis moko mus gamtoje ir jos virsmuose įžvelgti ženklus, bylojančius apie mūsų viduje veikiančias galias, vedančias mus gyvenimo ir likimo keliu, ženklus, kreipiančius į dvasinių vertybių siekius, į gebėjimą susikaupti ir pilnavertiškai veikti kiekviename gyvenimo tarpsnyje. Rasos šventė – tai gamtos ir visatos priminimas mums, kad žmogaus gyvenimas rieda kaip Saulės ratas, patekėdamas krypsta į pakilimą ir pilnatvę, o pasiekęs pilnatvę ritasi žemyn…

Asta Saulė Šulskytė, Šakių rajono laikraščio DRAUGAS žurnalistė (drg.lt)

Ačiū Tau, Asta, už šį straipsnį!

O už nuotraukas dėkojame Daivinai Urbonaitei-Sutkienei!