JURGITA BARIŠAUSKIENĖ APIE SAVE

Nuo vaikystės buvau labai kūrybinga – rašiau dienoraščius, kūriau eilėraščius, piešiau. Šalia vidurinės mokyklos lankiau dar ir pamokas Rokiškio jaunimo centre ir svajojau ateitį sieti su daile, rašyti knygas. Vis tik dvyliktoje klasėje nugalėjo „sveikas protas“ ir pasukau į inžineriją, o vėliau net 10 metų prastūmiau dirbdama pagal specialybę. Kūrybą prisiminiau po skyrybų su vyru. Tuo metu keldavausi anksti ryte, vesdavau vaiką į darželį ir paskui paknopstom bėgdavau iki autobusų stotelės bei važiuodavau į darbą. Po darbo viskas vykdavo taip pat pabėgomis, tik atvirkštine tvarka.

Netyčia spaudoje užmačiau straipsnį apie mandalas bei nusprendžiau pabandyti vieną nupiešti. Taip užsikabinau, kad po to kokius 2 mėnesius beveik kasvakar užmigdžiusi sūnų nupiešdavau po mandalą. Tai buvo mano pabėgimas nuo bėgimo per gyvenimą. Pradėjau giliau domėtis šiais piešiniais, dalintis jais FB – ir taip netikėtai patekau į pirmąsias Kauno jogos dienas, kur su lankytojais dėliojome didžiulę mandalą iš įvairių gamtinių medžiagų salės centre.

Vėliau kuriam laikui vėl „pamiršau“ kūrybą, įsisukau į kasdienę rutiną, tačiau kūryba manęs nepamiršo. Ypač stiprų poreikį prie jos sugrįžti pajutau pabendravusi su Gyvenimo Ryto sąmoningumo mokyklos bendraminčiais. Kai Robertas pasiūlė daryti renginį, kuriame galėčiau papasakoti apie mandalas, iš manęs sAvaime iššoko „TAIP“. Juk būtent per Gyvenimo Ryto susitikimus mes mokomės nebijoti dalintis tuo, ką turime savyje gražiausio.

Įsitikinau, kad nuo poreikio kurti pabėgti sunku. Šiuo metu esu dviejų romanų autorė („Murkiantis Buda“ ir „Po lietaus mus surado Torė“), mėgstu piešti, laiką leisti gamtoje. Esu vedusi mandalų piešimo, kūrybinio rašymo pamokėles.