„Šiuolaikinis žmogus pernelyg sureikšmina smulkmenas, o visos problemos kyla iš didelės vidinės įtampos, todėl svarbiausias mūsų tikslas – išmokti nusiraminti, atsipalaiduoti, rasti trokštamą vidinę ramybę“, – sako sąmoningumo mokyklos „Gyvenimo rytas“ įkūrėjas Robertas Karvauskas.

Esate įkūręs sąmoningumo mokyklą, parašėte knygą „Laimingo Gyvenimo Raktas“, skaitote žmonėms paskaitas, kaip tapti laimingais. Ar pats ilgai ieškojote kelio į laimę?  

Anksčiau, kaip ir daugelis žmonių, turėjau virtinę problemų. Į didžiąją gyvenimo duobę patekau prieš dvidešimt metų, kai prasidėjus didžiajai Rusijos krizei, mano verslas sparčiai ėmė ristis žemyn. Kuo toliau, tuo viskas sekėsi prasčiau. Sekino nuolatinė įtampa versle, didžiulis nerimas ir baimė dėl ateities. Kankino klausimas – o kaip reikės gyventi toliau? Buvo apėmęs jausmas, kad nėra jokio išsigelbėjimo. Darbe juntama įtampa persikėlė ir į šeimos gyvenimą. Santykiai prisipildė kritikos, kaltinimų ir pykčių. Kaip žinia, tai vedė į dar didesnę neviltį. O baisiausia buvo matyti, kad kitiems sekasi, o man ne. Tas nuolatinis savęs lyginimas su kitais dar labiau kankino. Tada ėmiau jaustis visišku nevykėliu.

Bet rankų nenuleidote?

Pamenu, važiuodamas automobiliu, po streso kupinos dienos, prašiau galingesnių jėgų, jeigu tokios yra, duoti man kokį ženklą, parodysiantį, kaip gyventi toliau. Galvojau: juk turi būti kažkas aukščiau, kas gali padėti. Kaip tik tuo metu diskutavau su seserimi apie bibliją. Nors jos neskaičiau, bet jaučiau, kad šventraštyje yra atsakymai į mano klausimus, kad turiu mažytę vilties kibirkštėlę, galinčią padėti išsikapstyti iš sunkios gyvenimo duobės. Po to į mano rankas pateko Aleksandro Svijašo knyga „Kas mums trukdo praturtėti“ ir taip prasidėjo mano lėtas, bet nuoseklus lipimas aukštyn. Pradėjau domėtis saviugda, sužinojau bei išmokau galybę saviugdos technikų (NLP, Silva metodas, Transerfingas, vizualizacija, EFT, mokyklos „Gyvenimo menas“ praktikos…). Perskaičiau kalnus knygų apie sėkmingą verslą, asmeninę saviugdą, santykius. Lankiausi seminaruose ir vis mokiausi, mokiausi…

Bet laimės nepavyko rasti taip greitai, kaip tikėjotės?

Bėda ta, kad vis labiau ir labiau save spaudžiau. Ir vaikščiodamas po seminarus vis dar save lygindavau su kitais, kurie atrodė šaunesni, daugiau žinantys, o pats jaučiausi prastesnis. Ši mano kova su savo ego tęsėsi apie 10 metų. Negaliu sakyti, kad naujos žinios ir praktikos neveikė. Jos man daug davė (tai ypač aiškiai supratau vėliau), tačiau kai užklupdavo gyvenimo iššūkiai, matydavau, kad nepritaikau realybėje to, kas išmokta iš knygų ir seminarų. Skaudžiausia, kad tokiomis akimirkomis aplinkiniai pamatydavo tikrąjį veidą, tai, kas iš tiesų yra viduje. Nors turėjau ir naują verslą, ir šeimoje pagerėjo santykiai, aiškiai mačiau, kad vidinis skausmas niekur nedingo. O, atrodo, tiek įdėjau darbo, pastangų… Tada pradėjau nuoširdžiai melstis. Įvyko didysis lūžis – gyvenimas mane atvedė į Vienybės universitetą (Indija). Patekęs į aukštų vibracijų palaimos energijos perdavimų kursą supratau, ką reiškia tikroji dvasinė ramybė. Tai įvyko prieš septynerius metus. Nustojau kovoti su pasauliu, dabar visada sulaukiu pagalbos. Iš mano gyvenimo visiškai pasitraukė įtampa ir nerimas. Dabar užtenka paleisti ketinimą ir žinau, kad Pasaulis, Gyvenimas, Likimas, Visata, Dievas (kaip norit tai vadinkit) sutvarkys situaciją geriausiu būdu. Tiesiog pasitikiu gyvenimu, pavyzdžiui, kai gavau vidinį nurodymą dalintis žiniomis su kitais, buvau labai užsiėmęs savo verslu, tačiau Gyvenimas ir šią problemą išsprendė labai greitai – mano geras bičiulis, mano pavaduotojas atėjo pas mane ir pasakė, kad išeina iš darbo, nes daugiau nebegali su manimi dirbti, mat per greitai priimu sprendimus, nedarau analizių, skaičiavimų. Tada aš suvokiau, jog tai ir yra sprendimas – pasiūliau jam užimti mano, direktoriaus kėdę ir jis sutiko. Mano draugas tapo atsakingas už įmonės veiklą, kas padarė jį laimingu, o aš tapau laisvas ir galiu daryti tai, dėl ko ir atėjau į šį gyvenimą.

Ar per tuos septynerius metus gyvenimas jūsų nė karto nenuvylė?

Tikrai ne. Todėl natūraliai nejaučiu nerimo dėl ateities. Dabar žinau, kas yra tikroji harmonija su savimi, kitais žmonėmis, aplinka. Pajutus gyvenimo pilnatvę, visiškai natūraliai gimė mano svetainė GyvenimoRytas.lt, klubas „Gyvenimo rytas“, knyga „Laimingo Gyvenimo Raktas“, kurioje žmonėms perduodu kasdienybėje neišvengiamai būtinas žinias. Knyga skirta absoliučiai visiems. Laimingo gyvenimo raktą tiesiog reikia įdiegti į savo kasdienybę. Žinoma, kiekvienas tai padarys jam priimtiniausiu būdu.

Kam skirta jūsų sąmoningumo mokykla?

Žmonėms, kurie ieško vidinės ramybės, pilnatvės, pasitikėjimo, sveikatos, energijos, laimės. Tiems, kurie nežino, nuo ko pradėti keisti savo pilką gyvenimą, kurie nori suprasti savo gyvenimo prasmę, pagerinti santykius su žmonėmis ir savimi, išmokti valdyti savo likimą. Turiu pastebėti, kad gyvenimo tempas vis labiau greitėja, mes tiesiog nebespėjame su juo, tad kaupiame įtampą savyje. Pasaulio vibracijos keičiasi ir jei mūsų energinis laukas prie jų neprisitaikęs, mes neatlaikome tokio krūvio, palūžtame. Ateinanti aukštųjų vibracijų energija mus skatina keistis, kad surezonuotume su aplinka. Kai žmogus to padaryti negali, kai nepaleidžia savo nerimo, įtampų, ląstelės pradeda sirgti, pašlyja sveikata.

Tad šių dienų žmogui svarbiausia – rasti vidinę ramybę?

Tikrai taip, tai yra svarbiausia šiuo laikmečiu. Bet jei išorėje ieškosime ramybės, jos nerasime. O kad galėtume kreiptis į savo vidų, reikia naujo požiūrio. Jį pakeisti nėra taip paprasta. Dažniausiai motyvas gilintis į savo vidų kyla ne iš gero gyvenimo, bet kai įprastas gyvenimas jau nebemielas. Tada žmogus viduje išgyvena nepasitenkinimą, skausmą, tuštumą. Bet mokytojas ateina tada, kai mokinys būna pasiruošęs. Ir ateina pats tinkamiausias, atitinkantis jo vibracijas. Viskas gyvenime veikia traukos dėsniu. O tolesnis kelias priklauso nuo žmogaus nuoširdaus ketinimo. Belieka atsiduoti procesui. Kaip greitai atrasime vidinę laimę priklausys nuo to, kiek savo dėmesio skirsime išoriniam ir kiek vidiniam gyvenimui. Mes dažnai sureikšminame gyvenimiškus rūpesčius, smulkmenas ir taip iššvaistome energiją. Tada jaučiame įtampą, kurios vis daugiau prisikaupia. Gyvename su įtemptais raumenimis, ląstelėmis, mintimis. Kai pavyksta atsipalaiduoti, mūsų galvoje gimsta skaidresnės mintys, priimame sąmoningesnius sprendimus, turime ir geresnius darbų rezultatus. Kai esame ramūs, mūsų akys mato kitus dalykus, ausys girdi kitokią informaciją. Jei iš visos širdies norėsime rasti ramybės šaltinį, mums tikrai pasiseks. Kai mes tiksliai žinome, ko norime, vibruojame tam tikrais dažniais ir pritraukiame tai, ko trokštame. Kiekviena mūsų emocija sudaro atitinkamą neuronų jungčių šabloną. Pagal jį endokrininė sistema išskiria atitinkamus hormonus, kinta mūsų energinis laukas. Kai vietoj skubėjimo šablono sukuriame atsipalaidavimo, ramybės šabloną, vietoj įtampos natūraliai jaučiame ramybę. O jei mes visur lekiame, skubame, gyvenimas mums duoda dar daugiau skubėjimo, nes tai mes patys ir pritraukiame. Mistifikuoti to nereikėtų, nes tai – elementari fizika.

Tikriausiai pajausti vidinę ramybę, atsikratyti įtampos nereiškia, jog nebeturime gyvenime daugiau nieko siekti?

Daugeliui žmonių susitaikymas su gyvenimu tiesiogiai asocijuojasi su sprendimu „nustoti kažką veikti ir keisti savo gyvenime“. Tačiau gyvenimas nėra veiksmų seka, gyvenimas yra būsenų kaita. Pagalvokite, juk net patį sudėtingiausią darbą galima atlikti lengvai ir džiaugsmingai, nors darbas fiziškai gali būti sunkus, bet viduje bus gera ir lengva. O visiškai paprastą darbą galima vilkinti, atidėlioti ir dėl to jausime didžiulį sunkumą, nepasitenkinimą. Vidinės ramybės įgysime tada, kai viską, ko tik imsimės, darysime su gera būsena ir mūsų savijauta nepriklausys nuo išorinių sąlygų, net jei mums nepavyks pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Neseniai grįžote iš Vienybės universiteto (dabar tai vadinasi Vieningo pasaulio ir vienybės akademija) Indijoje, kur lankėtės šeštąjį kartą. Kokios patirtys šįkart jus aplankė?

Mokausi vis gilyn eiti į vidinį ramybės centrą. Siekiu, kad vidinė harmonija vis labiau stiprėtų ir augtų. Žinoma, tie proto šablonai mus vis blaško. Šiais metais atradau dar gilesnį ryšį su savo vidiniu centru, dar stipriau pajaučiau, ką reiškia išlaikyti dėmesį savo viduje ir džiaugtis gyvenimu.

Dvasiškai stiprus žmogus – tas, kuris turi ryšį su savo vidiniu ramybės centru. Energine fizikine prasme reikia nuolat stebėti save, kad būtume atsipalaidavę. Tam reikia pasitikėjimo vidiniu vedliu, gyvenimu, likimu. Atsipalaidavimas – tarsi mistinis elementas, kuris viskuo pasirūpina. Iš tiesų viskas labai paprasta, tik mūsų protas daug ką apsunkina. Pirma reikėtų pradėti nuo fizinio kūno atpalaidavimo. Tam irgi yra skirti pratimai. Mūsų gyvybinė energija – mūsų ramybė. Pasaulyje yra vos apie 2 proc. žmonių, kurie iš prigimties yra apdovanoti dideliu energijos kiekiu, o visiems kitiems reikia išmokti pasisemti energijos. Jos mums duodama neribotais kiekiais, tik mes nežinome, kaip jos pasiimti, kaip ja naudotis. Tapę ramūs galime gyvenime sukurti kažką labai svarbaus, juk pasauliui galime duoti tik tai, kuo patys esame užsipildę. Jei turėsime nerimą, jį ir sėsime. Šventieji sako, kad kol nesusijungei su Dievu, nesikišk į pasaulį, nes jam reikia tik širdies ramybės. Ją atrasti ir yra didžiausias mūsų siekis bei svarbiausia užduotis.

Kalbino J. BRATIKIENĖ

Straipsnis patalpintas žurnale EDITA.