Na taip, tai ką sako, atrodo kaip jau visiems įgrisusio dulkių siurblio reklama, kur kažkuriuo metu siūlė be perstojo platintojai ir įtikinėjo, kad be jo, tiesiog gyventi neįmanoma. Taip iš pradžių ir man atrodė Roberto skleidžiama informacija apie pakopas ir mokymus. Ilgai vienokiu ar kitokiu būdu šios žinios sklandė mano aplinkoje, aplink buvo žmonių grupelė kuri jau buvo praėjusi kas tris, kas visas keturias pakopas ir į mano nesibaigiančius klausimus kai atsibosdavau, sakydavo, varyk tu pas Robertą, kitaip čia nebus galo tavo klausimams. Na patekau į pirmą, nauja keista neįprasta aplinka, maistas neįprastas, mokymai tuo labiau, daug informacijos, kuri vakarop nulauždavo poilsiui tikrąją ta žodžio prasme. Netrukus antra pakopa. Jau kur kas įdomesnė savo turiniu, praktika ir potyriais. Į trečiąją nuvedė jau kojos ir mintys, savaime ir ne be reikalo. Aš taip džiaugiuosi tais žingsneliais tikro gyvenimo link, kad šiai dienai neįsivaizduoju kur bebūčiau su savo įtampomis, vidiniais blokais, užgyventais įsitikinimais, baimėmis ir prisirišimais. Viduje apsigyveno ramybė. Ji visada tokia pati, nesvarbu kas vyksta čia ir dabar. Ar užklimpai sniege tamsoje, ar pratrūko bėgti vanduo iš radijatoriaus vėlyvą vakarą, ar darbe nesklandumai, neliko poreikio nerimauti ar bijoti. Po trečios pakopos jaučiuosi kaip sunkaus turinio, bet su neįtikėtinai laiminga pabaiga filme. O jo herojė aš! Viskas vyksta savaime. Kaip filmo turinys jau sukurto nepriklauso nuo tavęs, taip ir tavo tolimesnis gyvenimas. Tereikia jį stebėti iš šono ir neprieštarauti tam kas vyksta. Su nekantrumu laukiu ketvirtosios pakopos, norėčiau ir trečią pakartoti, nes įspūdžiai perpildo kas kart prisiminus vakarines sesijas. Ir aš, kaip mokinė, galiu pasakyti, kad jei nori pradėti gyventi, tereikia pereiti keturias pakopas. Esu dėkinga savo aplinkos žmonėms kurių dėka ten patekau, dievui, likimui ir žinoma mokytojui Robertui už naują gyvenimą. 
https://www.facebook.com/watch/live/?v=209746804168802&ref=watch_permalink