Prieš metus patyriau didžiausią savo gyvenimo krizę. Po 30 metų klaidingo gyvenimo, susirgau sunkia depresija ir pusę metų praleidau namuose, negalėdama net pasikelti iš lovos. Teko rimtai gydytis ir ieškoti atsakymų savyje, nes buvau priversta būti tik su savimi, nedalyvavau visuomeniniame gyvenime. Buvau praradusi viltį pasveikti ir net turėjau minčių pasišalinti iš šio pasaulio, nes visa tai atrodė nepakeliama. Visa laimė, gyvenimas ne to siekė ir aš neišdrįsau. Aš pasveikau. Ir tada kažkas manyje kardinaliai pasikeitė. Aš ėmiau vertinti kiekvieną sveiko gyvenimo akimirką. Pradėjau dėkoti už visas gyvenimo patirtis. Ši liga tapo geriausiu dalyku, kas man buvo nutikę. Ji atvėrė man naujo gyvenimo skraistę ir išmokė atsisukti veidu į Kūrėją. Pradėjau elgtis intuityviai ir pamačiau, kad man pradeda sektis. Nebeliko nei vienos neigiamos minties. Tuomet pasinėriau į naujo gyvenimo pažinimą. “Gėriau” bet kokią su tuo susijusią informaciją, kurios radau labai mažai. Ir štai nuėjau į vieną seminarą, kuriame viena moteris, matyt pasiųsta man aukštesnių jėgų, pasakė man, kad privalau nueiti pas Robertą Karvauską. Net neabejodama taip ir padariau.
Tiksliai nežinojau, kur einu. Net neskaičiau apie tai išsamiau, jokių komentarų ar atsiliepimų. Tiesiog nusprendžiau tai patirti. Ir jei per pirmą susitikimą neatrasiu sau reikiamos išminties, atsakymų, tiesiog išeisiu. Bet nuėjusi nebegalėjau atsiplėšti nuo kėdės ant kurios sėdėjau…. Jei manyje buvo tik užuomazgos naujo gyvenimo esmės, trūko suvokimo, kas esu ir kur link eiti, tai Robertas tiesiog užpildė visas tuščias kertes, sudėliojo viską tvarkingai į lentynas, nuvalė dulkes nuo jų ir tai tapo absoliutaus dvasinio perversmo momentu. Jo siunčiama išmintis buvo tokia gili, aš jaučiau kiekviena ląstele, kad jis sako absoliučią tiesą. Buvo taip stipru, taip gilu…iki ašarų… Bendravome 4 vakarus iš eilės ir tą savaitę verkiau 3 kartus iš laimės…. To dar nebuvo gyvenime… Ašaros liejosi iš širdies gelmių nuo gilaus suvokimo, kad pagaliau, po tokių ilgų, kankinančių ieškojimų, aš atradau TIESĄ….
Labiausiai paveikė tai, kad gavau absoliučiai tobulą įrankį, sistemą, kaip gyventi nuolatinės laimės būsenoje. Ir tai, kad viskas palyginus labai paprasta…. Daug paprasčiau, nei mums teigia šiandieninis pasaulis…. Pasidarė taip lengva ir gera, kad nuo šiol galima bus atsikvėpti, nustoti kovoti ir tiesiog mėgautis savo gyvenimo kelione.
Mano būsena po seminarų kardinaliai pasikeitė. Kiekvieną vakarą nesinori eiti miegoti, nes miegoti yra nuobodu. Visada labai laukiu naujos dienos, naujo ryto, kuomet pabusiu ir galėsiu toliau gyventi, jausti, patirti ir skleisti meilę pasauliui mintimis, jausmais, žodžiais ir darbais. Neapsakoma būsena. Esu kupina dėkingumo už viską Kūrėjui. Pasitikiu gyvenimu ir leidžiu jam reikštis per mane taip, kaip jis nori. Ir kas įdomiausia, kad jis reiškiasi pačiomis gražiausiomis spalvomis…
Pradėjau natūraliai mintyse dėkoti Kūrėjui už viską, kas man nutinka. Jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų mintyse nuoširdžiai ištariu AČIŪ. Tapau labai dėmesinga. Pastebiu reiškinių ir įvykių tikrąją prasmę, reikšmę. Tapau viduje nuolanki ir atlaidi visiems sutiktiems žmonėms. Mintyse laiminu juos, linkiu laimės. Nesiveliu į konfliktus. Leidžių viskam tiesiog BŪTI.
Sąmoningai kvėpuoju, nebeskubu, ilsiuosi, siunčiu pozityvias žinutes visatai. Nevalgau to, kas buvo gyva. Valgau tik dėl to, kad būčiau sveika ir gyva. Maisto reikia nedaug. Eenergija liejasi per kraštus. Be galo daug idėjų, veiklos, susijusios su tarnyste kitiems žmonėms. Radau savo pašaukimą vardan kitų žmonių ir darau viską, kad gyvenčiau pagal jį. Kas vakarą siunčiu Kūrėjui maldą, kuri kardinaliai pasikeitė po seminarų. Anksčiau aš kažko vis prašydavau, dabar širdy liko noras tik dėkoti, pasitikėti ir leisti mane vesti ten, kur turiu nueiti ir leisti Kūrėjui per mane patirti, išgirsti, pajausti, paliesti, sukurti tik tai, ką Jis nori įgyvendinti šiame pasaulyje. Dabar tik apie tai mano Maldos. Ir nuo to be galo gera ir ramu. Užmiegu su kupina širdimi Meilės ir Ramybės.