Viskas, kas yra – tai yra protingos energijos – sąmonės dalis. Tai yra Visavienybė – begalinis sąmonės vandenynas. Lygiai taip pat tai galima vadinti Gamta. Aš savyje tai vadinu Dieviškumu.
Lyginant energijos visumą su vandenynu, galima įsivaizduoti, kad visi materialūs dalykai sudaryti iš tos pačios energijos, kuri yra skirtinguose būviuose, kaip ir vanduo būna ledo, skysčio ar garų pavidale.
Žmogaus siela – neatskiriama Visavienybės energijos vandenyno dalis, sudaryta iš tos pačios energijos.
Žmogaus siela – išskirtinis Dieviškumo kūrinys, nes ji, gavusi unikalius instrumentus – kūną ir protą, yra įgalinta kurti, t. y. keisti energijos būvį.
Sujungdamas mintį, žodį ir veiksmą į vieningą visumą, žmogus gali valdyti savo pasaulį, t. y. viską, ką pasiekia jo dėmesys. Ir gamtoje nėra kitos jėgos, kuri už jį tai gali atlikti.
Žmogaus, kaip Visavienybės atskiros ląstelės sąmonė turi galimybę suvokti pačią Visavienybę, kaip visumą. Tačiau tam, kad tai įvyktų, reikia išsivaduoti iš daugelio klaidingų supratimų, gautų per gyvenimą materialiame pasaulyje.
Vieną iš žalingiausių stereotipų žmonėse suformavo dauguma religijų, aiškinančių apie Dievą, kaip atskirą asmenį, kuris iš kažkur stebi žmones, fiksuoja jų elgesį ir baudžia juos už poelgius, neatitinkančius Jo valios.
Toks supratimas atima iš žmogaus savo dieviškumo, savo kūrybinės galios suvokimą, nes žmogaus įsisąmonintas neįgalumas kurti tampa realybe. Žmogus pradeda melstis Dievui ir prašyti, kad šis Dievas duotų jam trokštamus dalykus. Tokios maldos minčių energija nesukuria prašomo dalyko, nes tokie prašymai prieštarauja Visavienybės dėsniams.
Kiekviena nuoširdi malda sukuria palankias sąlygas žmogui jo kūrybinės galios pagalba susikurti tai, ko jis trokšta. Bet jei žmogus gyvena viltimi, kad iš Dievo jis gaus jau sukurtą produktą, tai jis nepastebi jam duodamų puikių galimybių susikurti tai pačiam.
Kai pradedame treniruoti savo sąmoningumą, imame suvokti Dievą kaip visuotinį Dieviškumą, kaip nuostabų Visavienybės organizmą, besirūpinantį kiekviena savo ląstele ir sudarantį jai sąlygas pačiai tobulėti, stiprėti, vystytis. Tada atsiranda vidinis žinojimas, kad Dieviškumo rūpestis žmogumi ir sąlygų kurti sudarymas yra Visavienybės (Gamtos) dėsnis. Šis dėsnis veikia nešališkai ir nepriklauso nuo maldų.
Sąmoningo žmogaus malda virsta dėkingumo už globą ir rūpestį išraiška. Jis suvokia, kad Dieviškoji sąmonė yra visame kame, t. y. ir žmoguje, ir jos galia ir kūryba žmogaus atžvilgiu pasireiškia per paties žmogaus sugebėjimą kurti savo gyvenimo aplinkybes.
Melskitės Dieviškumui, kuris yra Jūsų širdyje. Dėkokite už sudarytas sąlygas tobulėti ir prašykite vienintelio dalyko – visos Visavienybės ir Dieviškosios kūrybinės galios savyje suvokimo. Dėkingumo malda sukuria žmoguje harmonizuojančias vibracijas, kurios ir atveria kelią suvokimui.
Taigi, visa Dieviškumo pagalba mums prasideda iš mūsų ir teikiama tik per mus.
Užuot prašę ir laukę, dėkokite, pasikliaukite ir darykite tai, ką šiuo momentu manote reikalinga.
Ačiū Dieviškumui už šį supratimą!
Robertas Karvauskas, 2011-02-05