Daugelis žmonių negali išsiveržti iš nemalonumų ir bėdų rato, nes klaidingai vertina savo veiksmus.
Dažniausiai jie elgiasi pagal šią alegoriją.
Kai žmogui skauda pirštą, jis ima peilį ir pjauna juo skaudamą vietą, nes jį kažkas įtikino, kad pjovimas yra gydymo priemonė. Skauda dar labiau, pradeda bėgti kraujas. Žmogus išsigąsta ir nuliūsta. Tačiau jis įsitikinęs, kad pjovimas yra vienintelė gydymo priemonė, todėl dar smarkiau pjauna pirštą.
Tai baigiasi tada, kai žmogus arba nusipjauna pirštą, arba netenka jėgų ir nebegali toliau pjauti, arba nusivilia šia gydymo priemone ir pradeda ieškoti kitų.
Tik nustojus pjauti žaizda pradeda gyti.
Peilio vaidmenį čia atlieka neigiamas vertinimas, vidinis pasipriešinimas.
Pjovimas – tai pyktis, kritika, smurtas…
Ką daryti?
1. Priimti realybę kaip faktą ir susitaikyti su jo egzistavimu šiuo momentu. Suprasti, kad bet koks pasipriešinimas sustiprina tai, kam priešiniesi. Viskas laikina.
Susitaikyti ir priimti – tai nereiškia pritarti. Tai reiškia priimti viską kaip tuo momentu Visatai reikalingą situaciją, kurios reikalingumo priežasčių paprasčiausiai nežinai.
2. Užduoti sau klausimą: „Ką šioje situacijoje darytų Meilė?“ Gavus pirmąjį atsakymą, neleisti protui jo analizuoti ir vertinti, o iš karto taip ir pasielgti.
3. Skirti situacijai pačias geriausias savo energijas ir mintis, t. y. laiminti.
Tai vienas iš kelių, kaip pasirinkti geriausią situacijos rezultatą.
Rezultatų, kaip ir kelių, yra įvairių. Mūsų teisė rinktis.
Rinkitės širdimi.
Dėkoju Dieviškumui už šią pamoką!
Robertas Karvauskas 2010-03-20