phpvpmg7dŠiauliai plius

De­šimt me­tų įvai­rio­mis dva­si­nė­mis pra­kti­ko­mis be­si­do­mė­jęs ir jas pra­kti­ka­vęs pen­kias­de­šimt vie­ne­rių ma­žei­kiš­kis Ro­ber­tas Kar­vaus­kas su­pra­to – jis neat­ra­do to, ko ieš­ko­jo – dva­si­nės ra­my­bės. Ži­nių jis įgi­jo daug, bet ašt­rus skaus­mas ir nu­si­vy­li­mas apė­mė su­pra­tus, kad taip il­gai ieš­ko­to tiks­lo jis ne­pa­sie­kė. Vis dėl­to ra­my­bė Ro­ber­tą ap­lan­kė su­vo­kus Tie­są: pa­sau­ly­je nė­ra at­si­tik­ti­nu­mų, kiek­vie­nas pa­ts at­sa­kin­gas už sa­vo gy­ve­ni­mą, nes tik pa­ts ku­ria jį sa­vo min­ti­mis, žo­džiais ir veiks­mais.

Še­ši rak­tai

Įvai­rias sa­viug­dos mo­kyk­las lan­kęs, įvai­rio­mis re­li­gi­jo­mis be­si­do­mė­jęs Ro­ber­tas var­di­ja pra­kti­kas ir kny­gas, ku­rias per­skai­tė ieš­ko­da­mas lai­mės for­mu­lės: Alek­sand­ras Svi­ja­šas, Sil­vos me­to­das, NLP (neu­ro­ling­vis­ti­nis pro­gra­ma­vi­mas), Ru­si­jos kos­mo­nau­tų pa­ruo­ši­mo cent­ro vy­riau­sio­jo psi­cho­lo­go, dak­ta­ro, pro­fe­so­riaus Ole­go Žda­no­vo me­di­ta­ci­nis stre­so val­dy­mo kur­sas, Liu­do Va­si­liaus­ko as­me­ni­nės lais­vės kur­sas, Ci­gun, Tai Či, Tai Dzi Ciuan pra­kti­kos, pro­f. Mir­za­ka­ri­mo Nor­be­ko­vo gy­dy­mo ir to­bu­lė­ji­mo me­to­di­ka, Va­di­mo Ze­lan­do Tran­ser­fin­gas, Ajur­ve­da, jo­gos pra­kti­kos – ga­ly­bė kny­gų.

Ro­ber­tas bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad ži­nios, ku­rias įgy­ja, jam la­bai pa­de­da ir jis tam­pa lai­min­ges­nis, ge­riau pla­nuo­ja lai­ką, o san­ty­kiai su žmo­nė­mis tik ge­rė­ja. De­ja, už­klu­pus sun­ku­mams vi­sa, ką per­skai­tė kny­go­se ar su­ži­no­jo se­mi­na­ruo­se – ta­po nie­ku. „At­ro­do, kad vi­sas ne­ga­ty­vas – ne­ri­mas, pui­ky­bė, pyk­tis – bu­vo tik už­gniauž­ta ma­no vi­du­je ir kaž­ko­kiu ne­leng­vu mo­men­tu vi­sa tai iš­lin­do VI­SA SA­VO JĖ­GA!“ – sa­ko jis.

Bet pa­šne­ko­vas tei­gia at­ra­dęs ke­lią, ku­riuo ei­nant tam­pa švie­su ir ne­be­rei­kia ko­vo­ti. Pra­dė­jus pa­si­ti­kė­ti pa­sau­liu, ku­ris yra to­bu­las, ki­lo har­mo­ni­ja san­ty­kiuo­se su ap­lin­ka ir, svar­biau­sia, su pa­čiu sa­vi­mi! Kur gi sly­pi lai­mė?

Ro­ber­tas sa­ko, kad yra še­ši rak­tai, ku­riais at­ra­ki­na­ma spy­na į lai­mę ir ra­my­bę. Šiuos rak­tus jam per­da­vė jo mo­ky­to­jas. Rak­tai paim­ti iš skir­tin­gų mo­ky­mų ir re­li­gi­jų, bet tik jų vi­su­ma lei­džia ras­ti tai, kas gy­ve­ni­mą pa­da­rys sėk­min­gą, lai­min­gą ir ra­mų.

Es­mių es­mė – die­viš­ko­jo as­pek­to at­ra­di­mas sa­vo gy­ve­ni­me ir pa­si­da­vi­mas jam. Pap­ras­tai žmo­nės ti­ki esan­tys stip­rūs ir ge­ban­tys su­si­tvar­ky­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. Bet juk kiek­vie­nas klys­ta. Suk­ly­dus bū­na skau­du, to­dėl bi­jo­ma vėl su­klys­ti. O kai bi­jai, va­di­na­si, abe­jo­ji. „Ši kros­nis su­de­gi­na vi­są mei­lę. Kol ne­pa­si­ti­ki Die­vu, švie­sa, vi­sa­ta, šal­ti­niu, ku­ris ta­ve ve­da, tol ne­gy­ve­ni. To­bu­las vais­tas – gy­ven­ti be įtam­pos“,- sa­ko jis.

Ant­ras da­ly­kas – ty­la. Pa­sak Ro­ber­to, mes bė­ga­me nuo ry­to iki va­ka­ro, bė­ga­me net sap­nuo­se. Ty­lą at­ras­ti pa­de­da at­si­pa­lai­da­vi­mas, me­di­ta­ci­ja.

Tre­čias rak­tas – mal­da. Ji lei­džia vib­ruo­ti to­kia vib­ra­ci­ja, ku­ria vib­ruo­ja vi­sa­ta.

Ket­vir­tas rak­tas – tar­nys­tė. Pa­sak Ro­ber­to, vi­sa­ta yra har­mo­nin­gas or­ga­niz­mas, o kiek­vie­nas mū­sų – tik jos ląs­te­lė. Kol įsi­vaiz­duo­ja­me, kad esa­me fi­zi­nės bū­ty­bės, ne­ži­no­me, ką da­ry­ti. Mums rei­kia duo­ti sa­vo mei­lės jaus­mą vi­sa­tai, mei­lę kur­ti. Tik­ro­ji tar­nys­tė yra ne ge­ro da­ry­mas fi­ziš­kai. Fi­zi­nis jaus­mas ne­reiš­kia nie­ko, jei ja­me nė­ra emo­ci­nio pa­ma­to.

Penk­tas rak­tas – dė­kin­gu­mo pa­jau­ti­mas. Jaus­da­mas už vis­ką dė­kin­gu­mą, nie­ko ne­ver­ti­ni. Gy­ve­ni­me mes vi­sur dė­lio­ja­me pliu­sus ir mi­nu­sius – nu­krei­pia­me dė­me­sį nuo es­mės. Kai mes bū­na­me dė­kin­gi už vis­ką, kas mums nu­tin­ka, min­tys ne­klai­džio­ja nei pas pik­tą uoš­vę, nei pas kai­my­ną. Esi čia ir da­bar, ir bū­tent dė­kin­gu­mas mums lei­džia bū­ti są­mo­nin­gais.

Šeš­tas da­ly­kas – šyp­se­na. Jo­je pa­slėp­ta nuo­sta­bi vi­sa­tos pa­slap­tis. Vi­sos pa­slap­tys yra pa­dė­tos vie­šai, o žmo­gus kaž­ko­dėl jų itin ieš­ko. Šyp­se­na duo­da pra­dą mei­lei iš­reikš­ti. Šyp­san­tis kei­čia­si che­mi­nė krau­jo su­dė­tis ir mes tam­pa­me ener­gin­ges­ni ir ki­to­kios nuo­tai­kos.

Kuo dau­giau duo­di, tuo dau­giau gau­ni

Ro­ber­tas sa­ko, kad tik pra­dė­jus pa­si­ti­kėt sa­vo gy­ve­ni­mu atė­jo ra­my­bė. „Kuo esi ra­mes­nis, tuo spren­di­mus prii­mi ge­res­nius. Jei bėg­si nuo klai­dų, su­ga­din­si ner­vus sau ir ki­tiems“, – kal­ba pa­šne­ko­vas.

Pa­sak Ro­ber­to, vi­sos vi­sa­tos es­mė – mei­lė. No­rint apie ją kal­bė­ti, rei­kia su­vok­ti vi­sa­tą. Mes jau­čia­me, kad esa­me tik ne­di­de­lė vi­sa­tos da­le­lė. Jo­je ban­do­me va­do­vau­tis sa­vo su­si­kur­tais dės­niais, nu­stum­da­mi į šo­ną mei­lę, ban­do­me va­do­vau­tis ki­tais prin­ci­pais nei vi­sa­ta. Ta­da nu­klys­ta­me nuo es­mės, pa­žei­džia­me vi­sa­tos dės­nius, to­dėl ky­la įtam­pa.

„Vi­sa­ta yra ener­gi­ja. Per vi­są vi­sa­tą te­ka gy­vy­bi­nis srau­tas. Vi­sa gy­vy­bė – aukš­čiau­sios vib­ra­ci­jos ener­gi­ja. O juk dau­ge­lis apie mei­lę kal­ba­me vi­siš­kai ki­ta pra­sme. Kal­ba­me apie vi­di­nį jaus­mą, ta­čiau mei­lę nu­krei­pia­me į ką nors ko­kiu nors tiks­lu, siek­da­mi ką nors gau­ti. Kai mes ko nors no­ri­me, įsi­tem­pia­me. O kai yra įtam­pa, vi­sa­ta, ku­rio­je yra pu­siaus­vy­ra, ima truk­dy­ti tam ga­vi­mui“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Pap­ras­tas bui­ti­nis žmo­gus ki­tą my­li siek­da­mas ką nors gau­ti. Bet tai reiš­kia, kad mes my­li­me ne es­mi­nę, gy­vy­bi­nę da­lį, o ma­te­ria­lią­ją. Mes ne­ma­tom ener­gi­nės žmo­gaus da­lies – vi­sa­tos ener­gi­nio pra­do, die­viš­ku­mo. „Tik­ro­ji mei­lė – be­są­ly­giš­ka mei­lė. Ji ne­no­ri nie­ko pa­keis­ti, nu­baus­ti, są­ly­go­ti. Tie­siog mė­gau­jie­si tuo jaus­mu. Kaip pa­jus­ti be­są­ly­giš­ką mei­lę? Įsi­vaiz­duok šil­tą šil­tą rugp­jū­čio va­ka­rą. Pie­va kve­pia, žvaigž­dės ži­ba, čirš­kia žio­gai ir tu žiū­ri į dan­gų. Ar no­ri tai tu­rė­ti ir tai pa­keis­ti, są­ly­go­ti, pa­si­lik­ti sau? Mes juk tik ati­duo­da­me sa­vo jaus­mą, ža­vi­mės be jo­kio no­ro tai są­ly­go­ti. Jei to­kį jaus­mą jaus­tu­me bet ku­riai ap­lin­kos da­le­lei, tai bū­tų be­są­ly­giš­ka mei­lė. Ko­dėl to ne­ma­to­me? To­dėl, kad gy­ve­na­me ne ati­da­vi­mu, o no­ru gau­ti. Ati­da­vi­mas yra mei­lės es­mė. Kuo dau­giau duo­da­me, tuo dau­giau gau­na­me“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Ko bi­jo­si, tą ir gau­si

Mei­lės jaus­mą ga­li­ma pa­jus­ti žiū­rint į bet ko­kį daik­tą, reiš­ki­nį. Ne­su­ge­ba­me to, nes ne­su­ge­ba­me su­val­dy­ti dė­me­sio. Są­mo­nin­gu­mas – dė­me­sio val­dy­mas. Į mei­lę mes ei­na­me tik per są­mo­nin­gu­mą.

Mei­lės jaus­mą ga­li­ma api­bū­din­ti žo­džiais: džiaugs­mas, pa­si­ti­kė­ji­mas, dė­kin­gu­mas ir ra­my­bė. Ką mes be­da­ry­tu­me, no­ri­me, kad ga­lų ga­le mus už­plūs­tų ra­my­bė. Mes įgy­ven­di­na­me sa­vo no­rus, už­gai­das, nes ma­no­me, kad pa­ten­ki­nus no­rą ateis ra­my­bė.

„Šis žai­di­mas – me­las. Mes tik ko­vo­ja­me su dra­ko­nu. Vie­ną jo gal­vą nu­kir­tai, ton vie­ton išau­ga trys. Vers­le – jei no­ri dau­giau pa­ja­mų ir ga­vai, tai pa­di­dė­jo iš­lai­dos ir at­si­ra­do dau­giau po­rei­kių. Taip pa­sa­ka be ga­lo ir ga­li­my­bių iš to išei­ti jo­kių“, – sa­ko Ro­ber­tas.

Tik­rą­ją mei­lę ga­li­ma pa­jus­ti, kai sie­la pa­kan­ka­mai už­si­pil­džiu­si mei­lės. Mes juk atei­na­me į gy­ve­ni­mą su mei­lės už­tai­su.

Vie­nas vi­sa­tos dės­nių – vib­ra­ci­ja pri­trau­kia to­kią pat vib­ra­ci­ją. Jei tu­ri­me mei­lės, reiš­kia, ga­li­me pa­pil­dy­ti mei­lės re­sur­są. Ta­da mau­do­mės be­ga­li­nia­me mei­lės van­de­ny­ne. Tai to­bu­la ir vi­sa­tos taip nu­ma­ty­ta.

Ro­ber­tas pri­si­me­na Bib­li­jos epi­zo­dą, kaip Ado­mas su­val­gė pa­ži­ni­mo vai­sių. Kol pir­ma­sis žmo­gus bu­vo sa­vo dė­me­sį nu­krei­pęs į vi­sa­tą, Die­vą, tol ati­da­vė ener­gi­ją ten. Kai pir­mą kar­tą nu­krei­pė dė­me­sį nuo kū­rė­jo į kū­ri­nį, jo dė­me­sys kaip ener­gi­ja nu­te­kė­jo į šo­ną, o ne į šal­ti­nį. Iš min­čių radosi nau­jas ener­gi­jos da­ri­nys, ku­ris pra­dė­jo aug­ti.

Kai žmo­ni­ja gal­vo­ja apie ka­rą ir ne­lai­mes, jas ir pri­trau­kia, nes že­mos vib­ra­ci­jos į jų gy­ve­ni­mus pri­trau­kia to­kias pat.

Per sa­vo min­tis ener­gi­ją iš­švais­to­me. Min­tys apie blo­gus da­ly­kus pra­de­da blo­kuo­ti mei­lės ener­gi­jos tėk­mę iš vi­sa­tos. Že­mę mes taip ir su­sarg­di­no­me, nu­krei­pę dė­me­sį nuo mei­lės, Die­vo, vi­sa­tos, šal­ti­nio – va­din­ki­me tai taip, kaip no­ri­me.

Die­vas su­kū­rė žmo­gų pa­gal sa­vo at­vaiz­dą ir pa­vi­da­lą. Bui­tiš­ki žmo­nės tai bui­tiš­kai ir įsi­vaiz­duo­ja. „Kol žmo­gus ne­su­voks vi­sa­tos kaip ener­gi­jos, tol ne­bus su­vok­ti jo­kie Bib­li­jos prin­ci­pai. Jo­je sa­ko­ma: „My­lėk sa­vo prie­šą.“ Kaip ga­li jį my­lėt? Ge­riau­siu at­ve­ju ga­li pa­siųs­ti. Es­mė ta, kad jei mu­my­se yra pyk­čio, to­kio žmo­gaus ir su­lauk­si“, – sa­ko Ro­ber­tas.

Paš­ne­ko­vas aiš­ki­na, kad iš tik­ro atė­jęs prie ta­vęs ne­ma­lo­nus žmo­gus bū­tent ir pa­ro­do, ko­kių sa­vy­bių tu pa­ts tu­ri. Tie­siog abie­jų ener­gi­jos pra­de­da re­zo­nuo­ti. „Prie­šas atei­na tau pa­ro­dy­ti, kas ta­vy­je ne­ge­rai, ką sa­vy­je tu­ri iš­siaiš­kin­ti. Tą jaus­mą rei­kia su­vok­ti ir leis­ti jam išei­ti. Ir už tai prie­šui rei­kia pa­dė­ko­ti ir pa­pra­šy­ti pa­ro­dy­ti, kas dar ta­vo vi­du­je ne­ge­rai. Štai, ką reiš­kia at­suk­ti prie­šui ki­tą skruos­tą“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Vie­nin­te­lė ga­li­my­bė – tap­ti my­lin­čiu

Ro­ber­tas sa­ko, kad lai­mės ma­te­ria­lu­me mes ne­ra­si­me. Lai­mės es­mė ten, kur yra šal­ti­nis, o jis – mū­sų vi­du­je.

O kiek ener­gi­jos išeik­vo­ja­me be­rei­ka­lin­gai gin­čy­da­mie­si ir įro­di­nė­da­mi sa­vo tie­są? Kuo la­biau švais­to­me ener­gi­ją, tuo vib­ra­ci­jos trum­pė­ja. At­si­ran­da bai­mė. Iš bai­mės ky­la vi­sos ki­tos vib­ra­ci­jos – pyk­tis, įtam­pa, ne­ri­mas, kerš­tas, ne­vil­tis.

Vi­sa­ta sa­ko, kad ne­rei­kia ko­vo­ti, vis­kuo bus pa­si­rū­pin­ta. Žmo­gus ne­ti­ki. Bet juk tu­ri­me in­tui­ci­ją. Mes jos ne­gir­di­me, nes nu­krei­pia­me dė­me­sį į min­tis. Pro­tas sa­ko: rei­kia, rei­kia, rei­kia, o šir­de­lė sa­ko – nu­si­ra­mink, at­si­pa­lai­duok, aš tau pa­ro­dy­siu. O tuo me­tu mū­sų nė­ra „na­mie“ – mes su kai­my­nu pyks­ta­mės…

Kai su­grą­žin­si­me sa­vo dė­me­sį į šal­ti­nį, kuo dau­giau pri­pil­dy­si­me šir­dį mei­lės, tuo dau­giau mei­lės pri­trauk­si­me. Mes pra­dė­si­me jaus­tis lai­min­gi. To mums ir rei­kia. Vie­nin­te­lė ga­li­my­bė – tap­ti my­lin­čiu. Mū­sų sie­lai rei­kia da­ly­ti mei­lę.

Pa­sak Ro­ber­to, rei­kia pra­dė­ti val­dy­ti sa­vo dė­me­sį ir są­mo­nin­gė­ti. Daž­nai į in­for­ma­ci­ją mes rea­guo­ja­me ta­da, kai pa­sie­kia­me kri­ti­nį skaus­mo ly­gį. „Skaus­mas – vys­ty­mo­si šal­ti­nis. Kai tai prii­mi su dė­kin­gu­mu, jis pra­de­da virs­ti mei­le. Są­mo­nin­gu­mas – ste­bė­ji­mas. Rei­kia ste­bė­ti, ir pra­de­da vyk­ti ste­buk­lai. Ste­bė­ji­mas aukš­tas vib­ra­ci­jas ke­lia, že­mas – nai­ki­na. Mei­lei ga­min­ti mus te­rei­kia ste­bė­ti. Nie­ko ge­res­nio ne­ga­li­me duo­ti gy­ve­ni­me, kaip vis­kam jaus­ti mei­lės jaus­mą.

Pro­tas pro­ble­mą pa­da­ro dar di­des­nę

Pa­sak Ro­ber­to, kai žmo­gus itin daug dė­me­sio ski­ria pro­ble­mai, daug apie ją gal­vo­ja, pa­ti­ria di­de­lį stre­są, o pro­tas pro­ble­mą pa­da­ro dar di­des­nę. Stre­są ga­li­ma su­val­dy­ti val­dant sa­vo dė­me­sį. Tie­siog rei­kia nu­kreip­ti sa­vo dė­me­sį ir min­tis vi­siš­kai ki­ta link­me.

Stre­są ga­li­ma ne­sun­kiai su­val­dy­ti. Di­džiu­lio stre­so me­tu rei­kia kuo grei­čiau VI­SIŠ­KAI su­lai­ky­ti kvė­pa­vi­mą. Ne šiaip lė­čiau kvė­puo­ti, įkvėp­ti ar iš­kvėp­ti, bet iš­kart vi­siš­kai nu­sto­ti kvė­puo­ti, kol kū­nui taps ne­ma­lo­nu ir apie nie­ką ki­tą ne­ga­lė­si pa­gal­vo­ti, tik apie tai, kaip įkvėp­ti oro! Kū­nas pra­de­da po tru­pu­tį įsi­temp­ti ir rei­ka­lau­ti oro, taip vi­są dė­me­sį nuo pro­ble­mos ir stre­so šal­ti­nio per­kel­da­mas į sa­ve.

Bū­tent šiuo me­to­du Ru­si­jos kos­mo­nau­tai pra­de­da stre­so val­dy­mo prie­mo­nių komp­lek­są, lei­džian­tį iš­lai­ky­ti šal­tą pro­tą net gre­siant mir­čiai. Taip jie ga­li į pro­ble­mą pa­žvelg­ti iš ša­lies ir ją ope­ra­ty­viai bei sėk­min­gai iš­spręs­ti.

Tai te­rei­kia pa­tik­rin­ti. Įp­ro­tis tik­rin­ti tai, kas yra pa­ra­šy­ta – di­džiu­lis žings­nis są­mo­nin­gu­mo link.

Paimta iš Šiauliai plius