Mūsų ego yra nekantrus. Jis nori, kad viskas, ką jis sumanė ir ko jis geidžia, įvyktų greitai. Tai liečia ir dvasinį tobulėjimą. Mes norime kuo greičiau pasiekti vidinę ramybę ir harmoniją.

Kai Aš žiūriu į laužą, matau tyrą melsvą ugnį, švelniai “laižančią” grubų suodiną nuodegulį. Taip atrodo ir mano vidus. Mano ego nori, kad visos juodos anglys (įtampos ir nerimas) kuo greičiau virstų ugnies šviesa ir šiluma (meile ir ramybe).

Bet Visatoje viskas vyksta nuosekliai, savo laiku. Šio proceso skubinimas – noras kuo greičiau tai įgyvendinti – tai kaip vanduo, pilamas ant ugnies. Jis tik sulėtina degimą, tik trukdo.
Viskas Gamtoje vyksta harmoningai. “Kai mokinys pasiruošęs, atsiranda mokytojas”. Viskas pakeliui.
Ir kai iš savęs paleidi norą turėti greitą rezultatą, tai paleidi ir didelį kiekį vidinių įtampų, kurias sukelia šis noras.
Laužas pradeda degti ryškiai ir skaisčiai, nes į jį nebepilame savo įtampų “vandens”.

Taip palaipsniui vaduojamės iš vidinių įtampų ir įgauname vis daugiau vidinės ramybės. Bet ego nori aukščiausio rezultato – visiškos ramybės. Ir kuo greičiau. Jam neužtenka kantrybės rinkti ją po kruopelytę. Dar blogiau, kad ego nežino, kaip ilgai reiks laukti tos visiškos ramybės.

Dieviškumas nuostabiai pasirūpino tuo, kad mums nereikėtų be galo ilgai rankioti tas ramybės ir harmonijos kruopeles.

Kai mes išsivaduojam iš tam tikros dalies vidinių įtampų ir pasiekiame “kritinę” vidinės laisvės ribą, staiga įvyksta virsmas ir ateina suvokimas, kad ta trokštama ramybė visada buvo ir yra mūsų viduje.
Šis suvokimo virsmas visas likusias lauže anglis iš karto paverčia skaisčia šviesa ir malonia šiluma. Viduje nelieka jokio nerimo. Visas jis virsta visišku pasitikėjimu Dieviškuoju vedimu be jokių abejonių ir įtampų. Tai tikroji ramybė.

Taigi, savo nerimaujančiam ego pasakykite: “Viskas savo laiku, viskas pakeliui”.

Tiesiog medituokite, paleidinėkite vidinį nerimą sukeliančius savo norus ir kaupkite pasitikėjimo Dieviškuoju vedimu “kritinę masę”.

Virsmas gali įvykti čia ir dabar, kiekvienu momentu.

Ačiū Tau, Viešpatie, už šį suvokimą!
Robertas Karvauskas, 2011-06-24